Pasipriešinimas sovietiniam režimui Lietuvoje 6–9 dešimtmetyje: Abezės lagerio politinių kalinių atvejis

Pasipriešinimas sovietiniam režimui antrosios sovietinės okupacijos metais (1944–1990) ypač reikšmingas XX a. reiškinys Lietuvos istorijoje. Beveik dešimtmetį šalyje trukęs ginkluotas pasipriešinimas itin brutaliomis represinėmis priemonėmis apie 1953 metus buvo nuslopintas. Dar silpnėjant partizaniniam pasipriešinimui buvo suprasta, kad tolimesnė ginkluota kova gresia fiziniam tautos išnykimui, todėl imta ieškoti kitų pasipriešinimo formų. Dėl šios priežasties net užgniaužus ginkluotą pasipriešinimą visuotinai su Sovietine okupacija susitaikyta nebuvo ir Lietuvoje prasidėjo neprievartinis antisovietinis pasipriešinimas. Darbe analizuojama vienu metu Abezės lageryje (1950–1956 m.) kalėjusiųjų ir po lagerio į neprievartinį antisovietinį pasipriešinimą įsitraukusių asmenų veikla. Visi tiriami Abezės lageryje kalėję asmenys tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjo prie ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo, už tai buvo kalinami Sovietiniuose lageriuose ir XX a. 6 dešimtmečio viduryje sugrįžo į Lietuvą. Pasirinkti asmenys priklausė skirtingiems visuomenės sluoksniams: moksleiviams, studentams, prieškario inteligentams, kunigams. Pirmoje darbo dalyje pristatomos neprievartinio antisovietinio pasipriešinimo apraiškos Lietuvoje šeštajame dešimtmetyje. Išsamiau nagrinėjamos viešos politinės protesto akcijos, kurios buvo vieni iš pirmųjų neprievartinio antisovietinio pasipriešinimo ženklų. Antrojoje dalyje apžvelgiamas Abezės lageris ir jame 1950–1956 metais kalėję lietuviai. Šioje dalyje analizuojamos pasirinktųjų politinių kalinių: Valentino Ardžiūno, Povilo Butkevičiaus Vlado Nasevičiaus ir Alfonso Svarinsko įsitraukimo į antisovietinį pasipriešinimą aplinkybės. Trečiame darbo skyriuje rašoma, kaip V. Ardžiūnas, P. Butkevičius, V. Nasevičius ir A. Svarinskas įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimą po to, kai sugrįžo iš lagerio į Lietuvą. Paskutinėje dalyje analizuojamos pasiruošimo pilietinei gynybai Abezės lageryje apraiškos ir pasipriešinimo sovietiniam rėžimui Lietuvoje 6-9 dešimtmečiuose formos. Išnagrinėjus Lietuvos neprievartinį antisovietinį pasipriešinimą antrosios sovietinės okupacijos metais per pasirinktų asmenų veiklas, atsiskleidė, kad nepaisant režimo vykdyto įvairiapusio spaudimo jis pasireiškė įvairiomis formomis: kultūriniu, pilietiniu ir visuomeniniu pasipriešinimu.  

The Resitance to Soviet regime during the second Soviet occupation (1944-1990) is among the most significant phenomena in the Lithuanian history of 20th century. The armed Resitance, that had been going on for almost a decade, was finally quelled in 1953 with the application of extremely brutal repressive measures. However, while the guerrilla movement was still active, the resistants had already realised that extended armed conflict threatened with physical extinction of the nation, therefore, alternative means of Resitance were being devised. That is why, even after the defeat of the armed Resitance, the Soviet rule in Lithuania was not universally publicaly accepted and non-violent Resitance ensued. This work analyses the activity of persons imprisoned in Abeze camp within a given timeframe (1950 – 1956), who proceeded to join the nonviolent Resitance. All persons in question had been directly or indirectly involved with the armed Resitance to Soviet invasion, incarcerated in Soviet labor camps as a result, and returned home in the mid 1950‘s. The persons were of diverse social backgrounds – students, priests, pre-war public intellectuals, etc. The first section of the work introduces the means of non-violent Resitance throughout the 1950‘s. It also provides a more detailed case examination of organised public protests, that were among the first signs of non-violent public Resitance. The second part of the work gives an overview of Abeze labor camp and it's Lithuanian inmates in the time period 1950-1956. In this section, several political prisoners are selected: Valentinas Ardziunas, Povilas Butkevicius, Vladas Nasevicius, Alfonsas Svarinskas. Their work and circumstances of joining the Resitance are examined. The third part of the work investigates how the aforementioned political prisoners continued their work with the Resitance after returning home to Lithuania from the prison camps. The final section explores the preparations for civic defense that took place in Abeze work camp, as well as the general means of the Resitance from 1950's to 1990's. After examining the nonviolent Lithuanian Resitance during the second Soviet occupation it became evident, that despite the universal pressure applied by the regime, the Resitance took a plethora of forms, namely, cultural, civil and public.