| Abstract: | Viešoji tvarka tai įstatymo saugomas objektas, kuris galėtų būti suvokiamas kaip visuomenėje nusistovėję ir žmonių suderinti tarpusavio santykiai pagrįsti pagarba visuomenei, jos žmonėms bei elgesio taisyklėms, kurios atsiranda įvairių socialinių normų įtakoje. Šio saugomo objekto ignoravimas t. y. viešosios tvarkos pažeidimas užtraukia atsakomybę įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvoje galiojančia teisine sistema, už viešosios tvarkos pažeidimą galima ir administracinė ir baudžiamoji atsakomybė, tačiau toks dubliavimasis sukelia daug šių pažeidimų kvalifikavimo problemų, nes tiek LR BK esanti 284 str. 2 d., tiek ir LR ATPK 174 str. savo apibrėžimais yra identiški. Todėl institucijos taikančios atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimus yra priverstos kiekvieną kartą susidūrus su visuomenės ramybės ir tvarkos pažeidėjais pasitelkti savo vidine intuicija bandant atriboti šiuos du, skirtingą atsakomybės rūšį numatančius straipsnius. Lietuvos Aukščiausiojo teismo siūlomi kriterijai tokie kaip veiksmų intensyvumas, trukmė, nukentėjusiųjų asmenybės, jų skaičius, viešosios vietos specifika ir kitos byloje esančios aplinkybės, kas galimai turėtų padėti atriboti nagrinėjamus straipsnius, vadovaujantis teismų praktika ne visada padeda aiškiai ir tinkamai atskirti ir kvalifikuoti viešosios tvarkos pažeidimus. Teismai neretai esant identiškoms faktinėms aplinkybėms viešosios tvarkos trikdytojus patraukdavo skirtingon atsakomybėn. Todėl, toks įstatymo leidėjo atsakomybės už viešosios tvarkos trikdymą reguliavimas sukelia daug diskusijų ir abejonių dėl tinkamo šių veikų kvalifikavimo kiekvieno pažeidimo atveju. Tyrimo objektas – viešosios tvarkos pažeidimų reguliavimas Lietuvoje. Darbo tikslas - identifikuoti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą atribojimo kriterijus. Darbe naudojami dokumentų analizės, lyginamasis, indukcijos, apibendrinimo bei kalbinio, sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodai. Išanalizavus Lietuvos bei užsienio teisės aktus, reguliuojančius atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimus paminėtina, jog Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso chuliganizmo straipsnyje, įstatymo leidėjas numatė tam tikrų priemonių panaudojimo ir/ar konkrečių motyvų būtinumą, kas nei vienoje kitoje nagrinėtoje valstybėje nėra numatyta. Vokietijos ir Niujorko valstijos įstatymo leidėjai viešosios tvarkos pažeidimus apibrėžė tik viename iš teisės kodeksų. Vadovaujantis išnagrinėta teismų praktika darytina išvada, jog Lietuvos Aukščiausiojo teismo siūlomi kriterijai tokie kaip veikos trukmė, intensyvumas, nukentėjusiųjų asmenybės ir jų skaičius ar viešosios vietos specifika, kurie turėtų padėti atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimus ne visada pasiteisina. Pastarieji kriterijai atriboti nagrinėjamus pažeidimus padeda kai veikos trikdymas pasižymi keliais ar net visais aptariamais kriterijais. Taip pat pastebėtina, jog nukentėjusiųjų asmenybės kriterijus teismų praktikoje atriboti dvi skirtingas atsakomybės rūšis padeda tada, kai susiduriama su mažamečiais, o viešosios vietos specifika, atriboti baudžiamąja ir administracinę atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą padeda tada, kai ši yra skirta Lietuvos valstybei svarbiems žmonėms atminti ar iš kurios nėra galimybės pasitraukti bet kuriuo metu ir, kuri yra tiesiogiai susijusi su aplinkinių sveikata ar net gyvybe. Vadovaujantis išnagrinėtomis bylomis ir kitų valstybių visuomenės ramybės ir tvarkos reguliavimu, pastebėtina, jog kiti galimi atribojimo kriterijai, kurie galėtų padėti atskirti dvi skirtingas atsakomybės rūšis už nagrinėjamą pažeidimą yra tam tikrų priemonių panaudojimas ar veikimas bendrininkų grupėje. Todėl pasitvirtino darbe keliama hipotezė, jog vadovaujantis Lietuvoje galiojančiu teisiniu reguliavimu galima atriboti administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimus.
Public order is an object protected by law, which also could be perceived as societal relationships coordinated by humans and based on the mutual respect to the society, its members and rules of behaviour, which appear in the influence of the different social norms. Ignoring this protected object, i.e. violating the public order shall incur liability under law. Following the current legal system in Lithuania for the violation of the public order both the administrative and criminal liability is possible. The Criminal Code of the Republic of Lithuania Article 284 Part 2 defines that a person who disturbs public peace or order through the use of taboo words or by indecent conduct in a public place shall be considered to have committed a misdemeanour and shall be punished by community service or by a fine or by restriction of liberty or by arrest. Another Legal Code of the Republic of Lithuania, i.e. the Article 174 in the Code of Administrative Violations defines that the public peace and order disturbers shall be punished not by the criminal, but the administrative liability. The Code of Administrative Violations Article 174 defines that the violation without using taboo words which is identified and revised in the article of the Criminal Code, can be characterised as an insulting molestation or similar behaviour with other humans. With reference to the scientific literature and the practice of courts, both the usage of obscene words and the indecent behaviour or insulting molestation or other similar actions, despite the fact that they are regulated in different legal Codes, function very similar. Therefore, such overlap causes a lot of problems in the qualification of such breaches. Thus, the authorities applying the liability for the violations of public peace and order each time facing the violators are forced to rely solely on their internal believes trying to delimitate these two articles encompassing different types of liability. Therefore the regulation of the legislator’s responsibility for the violation of the public order causes a lot of discussions and doubts due to the appropriate qualification of these acts in each case of violation. The investigation subject – the regulation of the violations in the public order of Lithuanian. The aim of work – to identify the criteria of the delimitation of the criminal and administrative liability for the violations in the public order. In order to achieve the objectives held the following methods were applied: document analysis, comparative, induction, generalisation and linguistic, systematic and logical legal interpretation. After analysing the legal acts of Lithuania and some foreign countries regulating the liability for the violations in public order, the conclusion can be drawn that not only in Lithuania, but as well in other countries no so rarely the violations in public peace and order are regulated by two different legal Codes. It is important to mention that foreign countries also define the violations of law in both Codes rather similarly or even too abstract. The problem is that it may cause a complicated qualification of such illegal activities. On the other hand, with reference to the foreign countries’ regulation of the violations in public order the conclusion can be drawn that such countries shall not encounter this problem, because despite they had not elaborated in their legal Codes how precisely the violation of public order may occur, however, they found a solution how to avoid the problems in the delimitating the criminal and administrative liability by anticipating in one of the Codes‘ article the necessity of particular means‘ usage and/or the existence of some motives, which stimulated the public order violator to act illegally. The other countries in order to avoid the problems in delimitating the criminal and administrative liability for the public order violation regulated the violations of the public order only in one of the Codes. After revising the practice of the Lithuanian Courts it may be concluded that courts while qualifying the violations in public order rather often make conflicting decisions. With reference to both the criminal and administrative offense cases, where violators were held liable for the violation of public order, it may be concluded that the criteria suggested by the Supreme Court of Lithuania such as the duration of the activity, intensity, the personality of the victims and their number or the specifics of the public place, anything what potentially could help to distinguish/delimitate the criminal and administrative liability for the violations in each case are assessed and perceived differently in courts. While solving the issue which type of responsibility shall be adopted to the violator the Courts most often had one and the same opinion when there appeared more than one criteria, i.e. a several or even all the criteria defining the public order violation. In such cases when a several or even all the criteria were included in the violation, courts usually prosecuted the party who violated the public order. However, the presence of a several or even all the revised criteria in the violation is not the criterion which was considered relevant by every court while qualifying the violations in public order. There appeared some cases in which the violations of the violator, which can be described as the violation of public order, included all the revised criteria, but the violator was imposed to the Code of Administrative Violations. As a consequence of that the hypothesis raised in the investigation was confirmed: the regulation of the delimitation of criminal and administrative liability in violating the public order still is a rather abstract phenomenon, which is mostly affected by the internal believes in making the appropriate solution of the authorities applying the liability in each case of the public order violation. |
