Sources of Soft Power and Its Practical Exertion in European Union Enlargement Process

Abstract

This dissertation aims at refining the concept of soft power in theoretical rigour, as well as proposing at least one way to operationalize it. In order to do so, Anthony Giddens’s theory of structuration is employed. A general thesis of this dissertation is that EU enlargement process encompasses a structure of differentiated social roles which translates into soft power relations among actors fulfilling these roles; yet the power structure itself endures only so long as the particular actors involved in this process behave according to their role prescriptions. Admission of new members to the Union is treated as a social institution (an institutionalized process), involving rules and constraining member states and candidates alike. After an in-depth analysis of Turkish accession to the EU, a conclusion is made that normally candidates – even such ostentatious candidates like Turkey – do acknowledge the right of actors on the EU side to assign concrete tasks for them that are compatible with the “objective” and “reasonable” standards of membership, and their own duty to implement them. Yet they also believe that the members have a moral obligation to reward such compliance with eventual recognition of full membership. Thus an increase or a decrease in soft power is visibly dependent on the EU’s willingness to play by institutional rules, stick to the role prescriptions and not to abuse its power.

Disertacijoje siekiama išplėtoti švelniosios galios sąvokos teorinį pagrindimą ir pasiūlyti operacionalizacijos gaires. Šiam tikslui pasitelkiama sociologinė Anthony Giddenso struktūracijos teorija. Darbe įrodinėjama, jog ES plėtra apima tam tikrą vaidmenų struktūrą, kuri savo ruožtu sukuria švelniosios galios asimetriją tarp šių vaidmenų atlikėjų tačiau tokia struktūra išlieka tik tol, kol atitinkami veikėjai laikosi savo vaidmenų ir su jais siejamų įsipareigojimų. ES plėtra šiuo atveju analizuojama kaip istoriškai susiformavusi socialinė institucija, reguliuojama pakankamai aiškių taisyklių, ribojančių tiek kandidačių, tiek valstybių narių veiksmus. Sprendžiant pagal nedidelę Turkijos atvejo analizę, kandidatės į ES – netgi tokios pretenzingos kandidatės kaip Turkija – pripažįsta ES veikėjų „teisę“ kelti sąlygas, suderinamas su „objektyviais“ narystės įsipareigojimais, bei savo pareigą juos įgyvendinti; tačiau taip pat įžvelgia narių „pareigą“ socialiai „atsilyginti“ už paklusnumą. ES švelniosios galios padidėjimas arba sumažėjimas akivaizdžiai susijęs su galios pozicijoje esančio(-ų) veikėjo(-ų) „nusižengimu“ savojo vaidmens aprašymui – piktnaudžiavimu teisėmis, arba pareigos neatlikimu – t.y., neadekvačių sąlygų kėlimu arba atsisakymu priimti sąlygas įvykdžiusias kandidates.