| Abstract: | Šio darbo tikslas – išsiaiškinti ir apžvelgti ryšio, kuriamo tarp aktoriaus ir žiūrovo spektaklio metu, raiškos formas bei jo lygmenis. Darbas apima šiuos probleminius klausimus: Kas yra ryšys tarp aktorius ir žiūrovo iš aktoriaus ir žiūrovo perspektyvų? Kaip yra konstruojamas, kuriamas šis ryšys? Kokios sąlygos reikalingos jam atsirasti? Kokį poveikį ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo turi aktoriui ir žiūrovui spektaklio metu ir po jo? Darbo objektas: aktoriai (tiriamoji grupė – Kauno kamerinio ir Kauno dramos teatro aktoriai) ir žiūrovai (tiriamoji grupė – suburtos žiūrovų fokus grupės). Magistro tezių teorinis pagrindas susideda iš antropologijos, sociologijos, teatrologijos bei komunikacijos studijų teorinių įžvalgų. Tyrimo metodai: dalyvaujantis stebėjimas, pusiau struktūruotas interviu, grupės interviu ir fokus grupės interviu. Ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo suprantamas ne tik kaip simbolinių prasmių perdavimas ir priėmimas, ne tik kaip režisieriaus koncepcijų atskleidimas scenoje, kur aktorius tampa tik vienu iš spektaklio elementų, o žiūrovas tik suvokėju. Šis ryšys darbe suprantamas – kaip žmogaus (atlikėjo-aktoriaus) abipusis komunikavimas, sąveika, kontaktas su kitu žmogumi (stebėtoju-žiūrovu). Pirmojoje darbo dalyje yra aptariami trys ryšio susikūrimo lygmenys ir juose veikiančios kultūrinės schemos (Sahlins 2003), simbolinės sistemos (Geertz 2005) ir kultūriniai modeliai (Goffman 1974). Aiškinamasi, kiek šie trys lygmenys turi reikšmės ir įtakos žiūrovui bei aktoriui. Aptariamas komunikacijos procesas, kurio metu aktoriai, kurdami savo personažus, atpažįsta tam tikrus pjesėje aprašytus įvykius (turinčius atitikmenį realiame gyvenime), juos interpretuoja ir užkoduoja (naudodamiesi kultūrinėmis schemomis, simbolinėmis sistemomis bei kultūriniais modeliais). Žiūrovai spektaklio metu atsikoduoja ir interpretuoja užkoduotas spektaklio reikšmes ir suteikia joms prasmes. Taip pat atkreipiamas dėmesys į žiūrovų daromą įtaką aktoriui (spektaklio metu) ir jų gebėjimą „keisti“ spektaklį. Galiausiai aptariamos socialinės dramos ir ritualo teorijos bei „tėkmės“ ir communito sąvokos (Turner 1988) norint apibrėžti bendrą teatro idėją. Antrojoje darbo dalyje pristatomi tyrimo laukai bei metodai, akcentuojant antropologo vietą, tiriant tokius reiškinius kaip teatras. Trečioje dalyje nagrinėjamas ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo naudojantis empiriniais duomenims. Šis darbas parodo, jog ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo bei pats teatras yra įdomi ir Lietuvoje antropologiniu požiūriu visai netyrinėta sritis. Taigi, tai vienas pirmųjų žingsnių į tolimesnius antropologinius teatro tyrinėjimus, bandant atskleisti teatro daromą poveikį visuomenei, bei pačios visuomenės teatrui.
The aim of the study is to define and review the forms and levels of the connection between actor and spectator, developed during a performance. The work includes the following research issues: What is the connection between actor and spectator from actor’s and the spectator’s point of view? How is this connection constructed and created? What are the necessary conditions for this connection to happen? What impact has this connection on actors and spectators during and after performance? The objective of the research is actors (Kaunas kamerinis theatre and Kaunas dramos theatre) and audience (two focus groups). The theoretical approach of the thesis is grounded in anthropology and supplementary data from sociology, theatre and communication studies. The principal anthropological methods used in this research are participant observation, semi-structured interviews, group interview and focus group interviews. The connection between actor and spectator is understood not only as transmitted and received symbolic meanings or conceptions of the stage director, where the actor becomes simply one of the elements of performance, and the spectator only the person who perceives these meanings. In this study, this connection is understood as mutual communication, contact, interaction between one person (performer-actor) and another person (observer-spectator). The tasks of research are divided into three parts. The first part deals with three levels of connection between actor and spectator in which cultural schemes (Sahlins 2003), systems of symbols (Geertz 2005) and cultural frames (Goffman 1974) are functioning. This part explains what significance and influence these levels have in the actor and the spectator. Also, it discusses the communication process in which actors recognize certain events, (in the script of the play), interprets and encodes them (by using a cultural scheme, systems of symbols and cultural frames during the rehearsal). During the performance the spectators decode and interpret the meanings of performance. Attention is also drawn to the fact that the audience, by their reactions, can affect the actor’s actions and the performance itself. Finally, this work analyses social drama, ritual theory and the concepts of “flow” and communitas (Turner 1988) in order to define the general idea of theatre. The second part of thesis represents the fieldwork and methods used to collect data. The third part explores the connection between the actor and the spectator using empirical data. Analysis of the connection between actor and spectator and theatre itself, from anthropological perspective, is a new area of research in Lithuania. The work is a first step in anthropological theatre studies attempting to analyze the theatrical impact to the public, and of the public influence on the theatre. |
