Judėjimo negalią turinčių asmenų saviveiksmingumo ir subjektyviai suvokiamos socialinės paramos sąsajos su prisitaikymu prie savo negalios

Tyrimo tikslas - nustatyti judėjimo negalią turinčių asmenų saviveiksmingumo ir subjektyviai suvokiamos socialinės paramos sąsajas su prisitaikymu prie savo negalios. Tyrime dalyvavo 309 judėjimo negalią turintys asmenys, nuo 16 iki 88 metų amžiaus. Iš jų – 108 vyrai ir 201 moteris. Apklausa buvo atlikta kontaktuojant su tiriamaisiais tiesiogiai. Saviveiksmingumui įvertinti buvo naudojamas saviveiksmingumo klausimynas, kurį sudaro bendro ir socialinio saviveiksmingumo subskalės (kurėjai: M. Sherer, J.E. Maddux, B. Mercandante, S. Prentice-Dunn, B.Jacobs, R. W. Rogers, 1982). Subjektyviai suvokiamai socialinei paramai įvertinti naudota socialinės paramos elgesio skalė, matuojanti penkių tipų socialinę paramą (emocinę, socializuojančią, finansinę paramą, praktinę pagalbą ir patarimus/pamokymus), teikiamą šeimos ir draugų (kūrėjai: A. Vaux, S. Riedel, D. Stewart, 1987). Vertinant prisitaikymą prie negalios buvo naudotas H. Livneh ir R. F. Antonak (1990) sudarytas reakcijų į negalią klausimynas ir D. C. Linkowski (1971) sukurta negalios priėmimo skalė. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog judėjimo negalią turintys asmenys, kurių bendras ir socialinis saviveiksmingumas aukštesnis, rečiau patiria neadaptyvias (depresiškumo, internalizuoto pykčio ir išorinio priešiškumo) reakcijas, dažniau patiria adaptyvias (pripažinimo ir prisitaikymo) reakcijas į negalią ir pasižymi didesniu negalios priėmimu, lyginant su asmenimis, kurių bendras ir socialinis saviveiksmingumas žemesnis. Be to, judėjimo negalią turintys asmenys, subjektyviai suvokiantys didesnę šeimos ir draugų teikiamą paramą, rečiau patiria depresiškumo ir internalizuoto pykčio reakcijas į savo negalią, lyginant su asmenimis, subjektyviai suvokiančiais mažesnę paramą. Vyresni neįgalieji, subjektyviai suvokiantys didesnę bendrai teikiamą paramą, rečiau patiria išorinio priešiškumo reakciją į savo į negalią, o suvokiantys didesnę bendrai ir draugų teikiamą paramą dažniau patiria pripažinimo ir prisitaikymo reakcijas į negalią, lyginant su vyresniais asmenimis, suvokiančiais mažesnę paramą. Neįgaliųjų, subjektyviai suvokiančių didesnę bendrai, šeimos ir draugų teikiamą socialinę paramą, negalios priėmimas yra didesnis, lyginant su asmenimis, subjektyviai suvokiančiais mažesnę socialinę paramą, nepriklausomai nuo amžiaus. Nustatyta, jog negalios priėmimą prognozuoja aukštesnis bendras saviveiksmingumas, didesnė draugų teikiama socialinė parama ir su negalia susiję rodikliai (lengvesnė negalia, įgimta negalia ir nepastebima negalia). Įvertinus negalios priėmimo sąsajas su socialinės paramos tipais, nustatyta, jog su negalios priėmimą prognozuoja didesnė draugų teikiama socializuojanti parama ir retesni šeimos teikiami patarimai bei pamokymai.

The aim of the study was to assess the relationships between self-efficacy, perceived social support and adjustment to disability of people with mobility disabilities. The subjects of the study were 309 people with mobility disabilities, aged 16 - 88. There were 108 men and 201 women in this study. Respondents were asked to fill in the questionnaires directly. Several methodological instruments were used in the study: Self-efficacy was assessed using a Self-Efficacy scale (Sherer, Maddux, Mercandante, Prentice-Dunn, Jacobs, Rogers, 1982) which contains two subscales measuring general self-efficacy and social self-efficacy. Perceived social support was assessed with a Social Support Behaviors Scale, measuring five modes of social support (emotional support, socializing support, financial assistance, practical assistance and advice/guidance) of family and friends separately (Vaux, Riedel, Stewart, 1987). Adjustment to disability was assessed with two questionnaires: Reactions to Impairment and Disability Inventory (RIDI; Livneh, Antonak, 1990) and Acceptance of Disability Scale (AD; Linkowski, 1971). The results revealed that individuals reporting higher general self-efficacy and higher social self-efficacy demonstrated lower scores of non-adaptive reactions (depression, internalized anger and externalized hostility), higher scores of adaptive reactions (acknowledgment and adjustment) and higher scores of acceptance of disability than individuals reporting lower general self-efficacy and lower social self-efficacy. Regardless of age, individuals who perceived themselves as having higher social support from family and friends reported lower scores of depression and internalized anger and higher scores of acceptance of disability than people who perceived lower social support. With respect to age, older individuals who perceived higher social support from both family and friends and higher support from friends demonstrated lower scores of externalized hostility and higher scores of acknowledgment and adjustment compared to older individuals who perceived lower social support. Higher general self-efficacy, greater social support from friends, and disability related variables (congenital disability, non-severe disability and invisible disability) made the relative contribution to the explained variance in acceptance of disability. Greater socializing support from friends and lower scores of advice/guidance from family also made the contribution to the explained variance in acceptance of disability.