| Abstract: | The recently occurred crises reveal problems with activity of the Security Council (SC) exist, therefore this body has been criticized as ineffective organ of the United Nations. This master work argues there are limits caused by laws, rules or other conditions, which create barriers for the implementation of the SC primary responsibility. The SC is principal in maintenance of international peace and security. Notwithstanding in some cases the General Assembly (GA) starts acting under the responsibility of the SC. In this case the GA becomes secondary organ in maintaining the international peace and security, this appears when the Resolution 377 is invoked, therefore the powers of SC becomes secondary, thus Resolution 377 stands as limit. In the situations that are considered as threat to the peace, breach of the peace or act of aggression the SC shall act in accordance with the principles of justice and international law, these principles are deemed to be as limits. The next barriers are that all members shall refrain from the threat or use of force, also, according to the Charter all domestic affairs and territorial integrity shall be respected. Moreover, the SC stays inactive when the decision-making process fails. Despite of the SC primary responsibility, the Chapter VIII provides a framework within regional arrangements, for this reason the SC remains silent. The other limits are found considering the structural issues. Besides, the framework of determination if the situation falls under the Article 39 creates uncertainty, therefore the action of the SC is prevented. Finally, the results of analysis reveal that the hypothesis of this work is positive, because the existing laws, rules or specific conditions do not create a path to act in case of threat to the peace, breach of the peace or an act of aggression, therefore the possible ways out from inaction are provided and evaluated, in order to overcome this impasse.
Neseniai įvykusios pasaulinės krizės atskleidžia, jog Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (ST) neveikia grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos atvejais. Šiuo darbu siekiama ištirti, ar minėta Saugumo Taryba, nors ir kaip įteisintas pagrindinis organas taikos palaikyme bei atkūrime, yra suvaržyta teisės aktų, taisyklių ar kitų jos neveikimą lemiančių sąlygų. Darbe apibrėžiami parengtiniai darbai, kurie buvo atlikti kuriant Jungtinių Tautų Chartiją. Pagrindinis šios organizacijos tikslas buvo užtikrinti ir palaikyti taiką bei saugumą situacijose, kurios tikėtina, kad galėtų kelti pavojų. Chartijos vedama galia Saugumo Taryba buvo paskirta kaip pirminis organas taikos ir saugumo palaikyme bei atkūrime. Taip pat įpareigota nustatyti ar situacija kvalifikuojama pagal Chartijos 39 straipsnį, tai yra ar situacija atitinka grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos vertinimo kriterijus, o nustačius, jog situacija atitinka Chartijos 39 straipsnį, ST buvo paskirta kaip institucija, kuri imtųsi veiksmų dėl grėsmės tarptautinei taikai bei saugumui pašalinimo. Iš parengtinių darbų analizės galima pastebėti, kad Saugumo Taryba buvo kurta veikimo pagrindu, visos jai skirtos funkcijos žymėjo veikimo modelį, o neveikimas nebuvo apibrėžtas. JT Chartija taip pat apibrėžia, kad Saugumo Taryba savo paskirtos atsakomybės užtikrinime bei vykdyme yra pagrindinis organas. Tačiau, kaip pažymi Tarptautinis Teisingumo Teismas, ši teisė (palaikyti ir atkurti taiką bei saugumą) tėra pagrindinė, bet ne išskirtinė (t.y. neskirta išimtinai vien Saugumo Tarybai), dėl to Generalinė Asamblėja (GA) gali įstoti ir pradėti veikti pagal ST paskirtą atsakomybę grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos atvejais. Šioje situacijoje GA tampa papildomu, antriniu organu tarptautinės taikos užtikrinime. Tyrimo metu paaiškėjo, kad Generalinė Asamblėja kaip antrinis organas gali įstoti tik tada, kai yra taikoma Rezoliucija 377. Daug mokslininkų kelia šios rezoliucijos teisėtumo klausimą, tačiau tyrimo metu išsiaiškinta, kad šis dokumentas neprieštarauja JT Chartijai, o jėgų pasiskirstymas tarp ST ir GA reguliuojamas pačios Saugumo Tarybos. Todėl galima teigti, jog ši rezoliucija blokuoja minėto organo veikimą grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos atvejais, todėl Saugumo Taryba dėl šio dokumento taikymo negali veikti ir atlikti savo pagrindinės pareigos. Svarbiausi pasikeitimai Jungtinių Tautų sistemoje įvyko po Sovietų griūties. Vienas iš jų tai, kad Saugumo Taryba įgijo nepalyginamai daugiau galių, kurios reikalingos sprendžiant klausimą ar tam tikra situacija yra kvalifikuojama pagal 39 Chartijos straipsnį. Vis dėlto, nepaisant padidėjusių Saugumo Tarybos galių, teisės aktų nagrinėjimo metu atsiskleidžia, kad pati Chartija sukuria limitus, kurie varžo ir riboja šios institucijos veikimą. Būtent dėl šios priežasties gali atsirasti neveikimas. Analitinė dalis yra susijusi su Saugumo Tarybos neveikimo tyrimu. Pirmasis randamas limitas, kuris gali būti taikomas neveikimui, kyla iš prievolės veikti pagal teisingumo ir tarptautinės teisės principus, tai yra visi veiksmai turi būti apsvarstyti ir būti proporcingi atsižvelgiant į minėtus principus. Reikalavimas laikytis antrojo Chartijos straipsnio taip pat atskleidžia, kad neveikimas sąlygojamas ir jo. Pagal minėtą straipsnį visos Jungtinių Tautų narės savo tarptautiniuose santykiuose turi susilaikyti nuo jėgos panaudojimo, todėl bet koks jėgos naudojimas, kuris kyla siekiant Saugumo Tarybos savo pagrindinės pareigos atlikime, yra niekinis ir negalioja. Dėl šios priežasties “pareiga susilaikyti” lemia, kad Saugumo Taryba lieka neveikime. Suvereniteto reikšmė taip pat atsiskleidžia kaip limitas, lemiantis neveikimą, kadangi pagal Chartiją teritorinis vientisumas privalo būti gerbiamas, todėl ši institucija dažnai nenusprendžia ar situacija pagal 39 Chartijos straipsnį yra tarptautinė, ar pažeidžianti suverenitetą, tai yra vidaus. Taip pat Saugumo Tarybos neveikimas aiškiai atsiskleidžia per nepavykusį sprendimo priėmimo procesą. Tokia situacija iškyla, kai viena ar kelios iš penkių institucijos nuolatinių narių panaudoja savo veto balsą, kuris šiame procese atlieka limito funkciją, tai yra panaudota veto galia užkerta kelią dokumento priėmimui, dėl ko ST neatlieka savo pagrindinės pareigos, pavestos JT Chartija. Priežasčių dėl ko taip atsitinka yra įvairių, tai gali būti ir dėl siekimo patenkinti savo interesus (self-interest), dėl sąjungininkių interesų užtikrinimo (allies-interest) bei dėl kitų priežasčių, t.y. kadangi visos ST priimtos rezoliucijos yra įpareigojančios šalis nares elgtis pagal jų nuostatas, dažnai veto būna panaudojamas, kad būtų užkirstas kelias tų normų įtvirtinimui. Dar daugiau ši institucija yra pajėgi priimti ir tokią rezoliuciją, kurios nuostatos privalėtų būti įtvirtintos nacionalinėje teisėje, todėl veto naudojamas siekiant išvengti numatomų pasekmių. Kaip minėta prieš tai, Saugumo Tarybos pagrindinė pareiga yra palaikyti ar atkurti tarptautinę taiką ir saugumą, tačiau nepaisant to Chartijos VIII skyrius numato, kad ši pareiga gali būti perleista regioninėms organizacijoms. Darbe nagrinėjamas Kosovo atvejis atskleidžia Saugumo Tarybos neveikimą bei regioninių organizacijų veikimą. Kitos neveikimo sąlygos darbe pristatomos taip pat, tačiau jos susijusios su struktūrinėmis priežastimis.. Taigi, įgyvendinus darbo tikslą ir uždavinius bei remiantis gautomis tyrimo išvadomis, galima teigti, jog kelta hipotezė, kad Saugumo Taryba neveikia grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos atvejais, pasitvirtino, nes priimti teisės įstatymai, taisyklės ar tam tikros kitos sąlygos lemia šios institucijos neveikimo būklę. Dėl šios priežasties darbas pateikia pasiūlymus bei galimą jų įgyvendinimo modelį, kurie galėtų būti įteisinti, siekiant visiškai sustabdyti ar panaikinti Saugumo Tarybos neveikimą ir įgyvendinti veikimo modelį, kurį numatė Chartijos kūrėjai grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos atvejais. |
