| Abstract: | Darbe analizuojami politiniai ritualai viešosiose miestų erdvėse, išskiriant teatrinių ir performatyvių elementų vaidmenį. Pirmojoje darbo dalyje apibrėžiamo politiniai ritualai ir pristatomi pagrindiniai jų analizės aspektai. Politiniai ritualai apibrėžiami kaip sekuliarūs ritualai, kuriais siekiama su valdžia, galios santykių performavimu susijusių tikslų. Taip pat politiniams ritualams būdinga tai, kad jie yra organizuota (vykstanti pagal tam tiktas taisykles, struktūruota) veikla, vykstanti specifinėje vietoje ir specifiniu laiku, suteikianti papildomą vertę naudojamiems objektams, nekurianti materialios naudos, kartojama (t.y. tradicijos palaikoma ir ją kurianti) bei atliekama turint tikslą. Taip pat išskiriami ir pasirinktai analizei išskirtinai svarbūs politinio ritualo bruožai - teatrališkumas bei performatyvumas. Pristačius teorinę prieigą, darbe toliau analizuojami konkretūs politiniai ritualai. Antra darbo dalis skirta valstybės šventėms. Valstybės šventės apibrėžiamos kaip oficialią politiką reprezentuojantis politinis ritualas, analizuojamas performatyvių ir teatrališkų elementų vaidmuo minint vasario 16ąją, kovo 11-ąją, liepos 6-ąją. Trečiame skyriuje analizuojamas kitas pasirinktas pavyzdys – eitynės. Jos veikia labiau kaip žanras, suteikiantis ritualo bruožų visiems juo besinaudojantiems. Konkrečių eitynių analizei pasirinktos skirtingas pažiūras, skirtingą santykį su valdžia demonstruojančios eitynės: patriotų eitynės „Tėvynei“, stačiatikių arkivyskupijos eitynės „Už gyvybę“ bei Liberalų ir centro sąjungos Laisvės nuo mokesčių dienos eitynės. Kad būtų sudarytas pilnesnis teatrališkumo ir performatyvumo ryšio politiniuose ritualuose vaizdas, ketvirtoje darbo dalyje analizuojamos politinės meninės akcijos, išnaudojančios ritualų elementus arba per kartojimą ritualizuotos. Šias tendencijas atskleidžiantys konkretūs pavyzdžiai – R. Diržio „Sadamas keliauja į dangų“, „FULXUS keturnedėlis“ bei Nomedos ir Gedimino Urbonų „Pro-testo laboratorija“. Darbas populiarina performatyvumo sąvoką Lietuvos teatrologijos lauke, tyrinėja iki šiol Lietuvoje beveik neliestą poltikos estetizavimo klausimą. Suformuotas teorinis įrankis gali būti taikomas tolimesniems politinių ritualų teatrališkumo ir performatyvumo tyrimams.
Thesis deals with political rituals in public city spaces extra focus lying on their theatrical and performative elements. First chapter of the thesis presents definition of political rituals. Political rituals are defined as secular, designed to gain or reconstruct power relations. Political rituals are also described as organized, taking part in specific environment on specific time, creating symbolical value for used objects and participants, not producing material value, repeated, purposeful activity. Separately are describes theatricality and performativity of public political rituals. After presenting theory examples are analyzed. Second part of thesis deals with state holidays. After showing that they can be regarded as political ritual, theatricality and performativity of February 16th, March 11th and July 6th are analyzed. Third part of the thesis goes on to analyze processions. Procession can be described as a genre. Using form of procession almost automatically makes an event ritualized. Further are analyzed processions that represent different political views and relations to official state politics: patriotic procession “For Homeland”, Christian procession “For Life” and procession for Tax freedom day organized by Liberal and centre union. In order to have broader perspective on how aesthetics, performativity and politics interact, fourth part of the thesis deals with political performance art, which uses elements of ritual or is ritualized by repeating it. Chosen examples are “Sadam goes to heaven”, “FLUXUS four weeks”, “Pro-test laboratory”. Thesis not only deals with term performativity, not too often used in Lithuanian theatre studies, but also analyses relations of politics and aesthetics. Theoretical tool, forms in first pat of the thesis can be further used to analyze theatricality and performativity of other public political rituals. |
