Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/123738
Type of publication: master thesis
Field of Science: Politikos mokslai / Political sciences (S002)
Author(s): Pranaitytė, Giedrė
Title: The Bush doctrine and its impact on the presidential leadership and the American power in the contemporary world
Other Title: Dž. W. Bušo doktrina ir jos poveikis prezidentinei lyderystei ir Amerikos galiai šiuolaikiniame pasaulyje
Extent: 81 p.
Date: 1-Jun-2009
Keywords: Bush doctrine;presidential leadership;American power;Bušo doktrina;prezidentinė lyderystė;Amerikos galia
Abstract: Many discussions have recently been initiated about George W. Bush's policies and his presidential legacy. Positive attitudes towards his presidency are related to attempts of the Bush administration to prevent terrorist attacks on American soil in the wake of 9/11 and promote democratic ideals all over the world. Negative evaluations of George W. Bush's presidential years are frequently associated with his controversial foreign policy in the Middle East, the continuous military operation in Iraq, the widening unrest in Afghanistan, the erosion of the conservative regime and the weakening of American power in the world. Although most political scientists and commentators refer to the Bush doctrine while discussing the foreign policy of the forty-third president, it is evident that this term is interpreted in many different ways. Besides, numerous questions arise about George W. Bush's leadership style and the prospects of the American dominance. The main purpose of this thesis is to analyze what major elements constitute the Bush doctrine, how it is perceived in scholarly circles and in what ways American power has been transformed during the last eight years. The analysis of the presidential leadership of George W. Bush makes an important part of the paper as well. There are four major objectives to be attained: a) to examine the elements of the doctrine in a broader political context and explore the damaging consequences of the 9/11 attacks to the American society and the political climate inside the U.S. after this tragic event; b) to discuss the leadership of George W. Bush in relation to orthodox innovation and investigate the shift of his leadership from the politics of articulation to the politics of disjunction; c) to analyze in what ways George W. Bush's political mistakes relate to imperial ambitions of the United States and affect the lack of the balance between hard and soft power of the U.S.; d) to indicate what political challenges are likely to remain important for the United States after the Bush era. Finally, at the end of this thesis several important conclusions have been made. It is clear that the Bush doctrine cannot be rejected altogether due to the need of continuity. Importantly, George W. Bush truly appears to be the leader who not only caused divisions inside the Republican Party but relied exclusively on America's hard power paying too little heed to diplomacy and the benefits of the international cooperation. If the election of Barrack H. Obama have been very enthusiastic at first, some American politicians already criticize his strategy as too dependent on soft power and sometimes even naïve.
George'o W. Busho prezidentavimas (2000-2008 m.) sukėlė didelį susidomėjimą akademikų ir politikų sluoksniuose. Įvairūs politologai ir analitikai, nagrinėdami prezidento vykdytą užsienio ir vidaus politiką, užėmė dvi priešingas pozicijas. Pavyzdžiui, Arthur'as M.Schlessinger'is, John'as G. Ikenberry'is ir Zbigniew'as Brzezinski's smarkiai kritikavo George'o W. Busho politinę epochą, atkreipdami ypatingą dėmesį jo klaidas. Juos domino padidėjusi įtampa Artimuosiuose Rytuose, užsitęsę karo neramumai Irake, nestabili padėtis Afganistane ir sumenkęs Jungtinių Amerikos Valstijų diplomatinis svoris tarptautinėje arenoje. Kita vertus, tokie įžymūs politikos komentatoriai ir apžvalgininkai kaip Robert'as Kagan'as, Charles'as Krauthammer'is ir Robert'as G. Kaufman'as teigiamai vertino tai, kad George'ui W. Bushui pavyko užkirsti kelią naujiems teroro aktams JAV teritorijoje ir intensyviai skleisti demokratijos idealus nestabiliose valstybėse: Irake ir Afganistane. Tarp šių dviejų, priešingus požiūrius propaguojančių mokslininkų grupių bei jų pasekėjų, vis dar vyksta intensyvios diskusijos dėl George'o W. Busho politinių nesėkmių. Atkreipiamas dėmesys į prezidento sunkumus, patirtus bendraujant su Europos valstybių vadovais, politinę aroganciją, vienašališkai pradedant karinius veiksmus Irake, ir siekį dominuoti, neatsižvelgiant į Kinijos ir Rusijos norą kurti daugiapolį pasaulį. Ypatingai daug nesutarimų kelia Busho doktrina, prezidento lyderystės transformacijos ir JAV galios pokyčiai. Šio darbo tikslas – išanalizuoti, kokie svarbiausi elementai sudaro George'o W. Busho doktriną ir kaip per aštuonerius jo prezidentavimo metus pasikeitė Amerikos galia šiuolaikiniame pasaulyje. Didelis dėmesys skiriamas George'o W. Busho lyderystės analizei, kuri ne tik padeda įvairiapusiškiau įvertinti doktrinos poveikį politiniams procesams, bet ir leidžia geriau suvokti Respublikonų partijos susiskaldymo priežastis ir netikėtą naujojo JAV prezidento Barrack'o H. Obamos iškilimą. Magistro darbą sudaro šios dalys: dvi santraukos anglų ir lietuvių kalbomis, įvadas, trys dėstymo dalys, išvados ir priedai. Pirmoji šio darbo dalis yra skirta Busho doktrinai ir jos reikšmei aptarti. Svarbiausi doktrinos elementai analizuojami platesniame tarptautiniame kontekste. Daug dėmesio skiriama praktiniam jos taikymui, vykdant Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio politiką Artimuosiuose Rytuose, ypač Irake. Pristatant svarbiausius Busho doktrinos elementus, yra siekiama kuo didesnio objektyvumo, pateikiant įvairius mokslininkų, politikų ir politologų vertinimus šiuo sudėtingu klausimu. Kadangi Busho doktrina visiškai susiformavo po Rugsėjo vienuoliktosios teroro aktų, šiame darbe taip pat trumpai aptariamos šio įvykio pasekmės Amerikos visuomenei ir Jungtinių Amerikos Valstijų padėčiai pasaulyje. Pirmiausia, Niujorke sugriuvus „Pasaulio prekybos centrui“, kuris buvo laikomas iškalbingu JAV ekonominės ir finansinės galios simboliu, pasaulis pirmą kartą akivaizdžiai suprato, kad vienintelė šiuolaikinė supergalybė yra pažeidžiama. Daugelis paprastų amerikiečių pasijuto nesaugūs savo šalyje ir įbauginti naujosios grėsmės, dėl to, kad teroristinės organizacijos „Al-Qaeda“ nariai, nugalėję visas užkardas ir kliūtis, netikėtai sugebėjo įvykdyti sukrečiančius teroro aktus, nesulaukę nei žvalgybos, nei kariuomenės pasipriešinimo. Dėl šios priežasties, tolimesni JAV prezidento ir jo administracijos politiniai sprendimai ir diplomatiniai veiksmai daugiausia buvo orientuoti į nacionalinio saugumo užtikrinimą. Naujas valstybės vadovo požiūris į JAV nacionalinio saugumo iššūkius buvo pateiktas įvairiose viešose George'o W. Busho kalbose. Vėliau prezidento siūlymai buvo įtraukti į Nacionalinio saugumo strategiją, paskelbtą 2002 metais. Netrukus imta plačiai diskutuoti apie naujai atsiradusią Busho doktriną. Po Rugsėjo vienuoliktosios teroro aktų JAV prezidentas tapo ypač populiarus, nes Amerikos visuomenė, išreikšdama paramą jo vykdomai politikai, tuo sudėtingu laikotarpiu siekė pademonstruoti savo vieningumą ir susitelkimą. Demokratai ir respublikonai tuo metu atsisakė priešiškos retorikos ir kritikos vieni kitų atžvilgiu ir vieningai palaikė George'o W. Busho politiką, todėl, kad nenorėjo pasirodyti stokojantys patriotizmo ir siekė laimėti savo rinkėjų palankumą. Būtina pabrėžti, kad 2001 metais terminą „Busho doktrina“ pirmasis pavartojo įtakingas JAV politikos apžvalgininkas Charles'as Krauthammer'is. Šis terminas sėkmingai prigijo ne tik viešojoje erdvėje, bet ir akademiniame diskurse. Svarbu pažymėti, kad iki šiol įžymūs politologai vis dar nepasiekė bendro sutarimo ir nepateikė visuotinai priimto mokslinio Busho doktrinos apibrėžimo. Dėl tikslaus doktrinos elementų skaičiaus ir jų svarbos taip pat nesutariama. Pavyzdžiui, kinų politologas Zhiyuan'as Cui's ypatingą dėmesį skiria preemptyviniams smūgiams (preemptive strikes) kaip svarbiausiam Bušo doktrinos elementui. Tuo tarpu Robert'as Kagan'as ir Robert'as G. Kaufman'as skelbia, kad demokratijos skleidimo idėja yra svarbiausia Busho doktrinos dalis. Be to, Robert'as G. Kaufman'as visiškai atmeta unilateralizmą ir nepriskiria jo doktrinai. Reikia pastebėti, kad prezidento administracija sugebėjo sumaniai pasinaudoti Rugsėjo vienuoliktosios įvykiais, kaip pretekstu imtis agresyvesnių politinių veiksmų, siekdama įvairiomis karinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis paveikti priešiškai nusiteikusias valstybes, tokias kaip Irakas, Šiaurės Korėja ir Iranas. Norėdamas atskleisti šių valstybių agresyvumą ir išryškinti jų keliamą pavojų pasauliui, George'as W. Bushas pavartojo politinę metaforą „blogio ašis“, kuri sukėlė pasaulyje daug diskusijų (Bush, State of the Union Address, 2002, pp. 4-5). Šiame magistro darbe mėginama palyginti įvairius mokslinius požiūrius, todėl vienodai sutelkiamas dėmesys į visus tris Busho doktrinos elementus: 1) preempciją ir prevenciją (preemption and prevention), 2) unilateralizmą (unilateralism) ir 3) demokratijos skleidimą (the spread of democracy). Nors, kalbant apie Busho doktriną, terminai „preempcija“ ir „prevencija“ dažnai vartojami kaip sinonimai, tarp jų egzistuoja esminis skirtumas. Preemptyvinės karinės atakos dažniausiai vykdomos tik turint pakankamai įrodymų, kad atakuojamos valstybės grėsmė iš tiesų egzistuoja. Tuo tarpu prevencinis karas paprastai pradedamas, remiantis vien tik tvirtu įsitikinimu, kad priešiškos valstybės grėsmė yra reali ir neišvengiama, todėl būtina ją eliminuoti, smogiant iš anksto. Deramas dėmesys šioms subtilioms, tačiau reikšmingoms politinėms detalėms leidžia aiškiau suvokti Busho doktrinos esmę ir atskleisti tuos milžiniškus pokyčius, kurie įvyko Amerikos politikoje ir visuomenėje per pastaruosius aštuonerius metus. Antrojoje magistro darbo dalyje daugiausia dėmesio skiriama George'o W. Busho lyderystės ypatybėms. Remiantis Stephen'o Skowronek'o sukurta tipologija, sistemingai analizuojamas prezidento, kaip lyderio, vaidmuo. Aiškindamas savosios tipologijos svarbiausius principus, Stephen'as Skowronek'as siūlo visus Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentus priskirti keturiems skirtingiems tipams. Vadovaujantis šia sistema, kiekvienas prezidentas yra susiejamas su artikuliacijos politika (politics of articulation), rekonstrukcijos politika (politics of reconstruction), disjunkcijos politika (politics of disjunction) ir preempcijos politika (politics of preemption). Mokslininko mėginimas suskirstyti visus JAV vadovus į šias kategorijas, nepaisant skirtingų laikotarpių ir svarių istorinių aplinkybių, suteikia galimybę naujai pažvelgti į įvairių prezidentų vadovavimo stilių ir suprasti konkrečių asmenybių svarbą, susidūrus su valstybės valdymo iššūkiais. Norint deramai įvertinti George'o W. Busho lyderystę pagal šią tipologiją, derėtų susieti jo asmenį su artikuliacijos politika, kuri, savo ruožtu, yra neatskiriama nuo ortodoksinio inovatoriaus sąvokos. Iš esmės, Stephen'as Skowronek'as išskiria dvi ortodoksinių inovatorių kartas. Galima teigti, kad George'as H. W. Bushas priklauso pirmajai ortodoksinių inovatorių kartai, nes jis nepateikė originalių politinių sprendimų ar ideologinių naujovių ir vadovavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms ištikimai sekdamas Ronald'o Reagano prerogatyvomis ir svarbiausiais principais. Tuo tarpu, jo sūnus George'as W. Bushas priklauso jau antrajai ortodoksinių inovatorių kartai. Keturiasdešimt trečiasis JAV prezidentas, skirtingai nuo savo tėvo, nestokojo asmeninės iniciatyvos, todėl mėgino sujungti konservatyviąją ideologiją su dabarties iššūkiais ir savąja lyderystės vizija. Galima išskirti penkis ortodoksinių inovatorių kriterijus: 1.) ideologinių nuostatų derinimas su naująja praktika, 2) polinkis nepaisyti netikėtų įvykių ir nesugebėjimas greitai prisitaikyti prie besikeičiančios tikrovės, 3) greitas įsitraukimas į politinę konfrontaciją bei karinius veiksmus, 4) mėginimai sustabdyti arba bent jau sumažinti valdančiojo režimo skilimą, kad jis taptų patrauklesnis visuomenei, 5) menka galimybė būti perrinktam prezidento rinkimuose. Analizuojant George'o W. Busho lyderystės stilių ir atsižvelgiant į pirmuosius ketverius jo vadovavimo metus, galima daryti išvadą, kad šis prezidentas tuo laikotarpiu iš tiesų galėjo būti vadinamas ortodoksiniu inovatoriumi. Jis atitiko net keturis iš penkių nurodytų kriterijų, būdingų tokiai kategorijai priklausančiam lyderiui (Smulkiau trečiojoje magistro darbo dalyje). Pažymėtina, kad antrosios kadencijos metu George'o W. Busho vadovavimo stilius pasikeitė ir tapo glaudžiai susijęs su disjunkcijos politika. Šiam tipui priklausantys lyderiai privalo atitikti šiuos keturis kriterijus: 1) nesugebėjimas atsiriboti nuo valdančiojo respublikonų režimo klaidų ir pasiūlyti galimų alternatyvų, 2) nuolat pasikartojančios nesėkmės, siekiant inicijuoti vidines valdančiojo režimo reformas, 3) prezidento patikimumo smukimas ir jo valdžios sumenkėjimas dėl valdančiojo režimo erozijos, 4) prezidento pasmerkimas, sukeliantis politinę vienatvę. Nepajėgumas išlaikyti didesnio ats
Internet: https://hdl.handle.net/20.500.12259/123738
Affiliation(s): Vytauto Didžiojo universitetas
Appears in Collections:VDU, ASU ir LEU iki / until 2018

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

6
checked on Jun 6, 2021

Download(s)

10
checked on Jun 6, 2021

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.