M. Heideggerio kalbos samprata

Abstract

Darbo pagrindinis tikslas yra aptarti M. Heideggerio kalbos sampratą, bei atskleisti skirtingas jos perspektyvas. Tuo pačiu siekiama atsakyti į klausimą, kokią vietą Heideggerio filosofijoje užima kalbos apmąstymai. Daugiausia jo kalbos apmąstymuose svarstoma žmogaus padėtis modernybėje, kartu su buvimo klausimo užmarštimi kitaip dar Heideggerio vadinama technologiniu buvimo būdu. Kalbą Heideggeris laiko išeitim suprasti ir tokiu būdu išsilaisvinti iš šio technologinio, kaip metafizinės rūšies, mąstymo. Kalba tampa paradigminiu būdu parodyti tai, kas kasdieniame gyvenime pasilieka nepastebėta. Iš visų kalbėjimo būdų jis išskiria poeziją, kurioje atskleidžiama patirtis su kalba ir žmogaus buvimas kalboje, priešinantis kalbos vertimu informacijos rūšimi. Darbe taip pat pristatomi vėlyvojo L. Wittgensteino kalbos aprašymai, kurie savotiškai teikia pagalbą ir praplečia kalbos apmąstymą, paremtą kultūriniu-socialiniu pagrindu.

The main subject of this study is Martin‘s Heidegger‘s language conception and its different perspectives. The matter in question is what is the place of reflection of language in M. Heidegger‘s philosophy. His research of language opens the situation of human in modernity and the oblivion of being what Heidegger calls technological way of being. Heidegger assumes that language is the way to understand and to get free of such technological-metaphysical thinking. Language becomes the paradigm way to expose what is overlooked in ordinary life. Poetry is exclusive manner of language exposing an experience with language and man‘s being in language. Poetry resists of becoming the type of information. Also there are introduced late L. Wittgenstein‘s researches of language expanding the reflection of language based on socio-cultural perspective.