Mokslo žurnalistika: prielaidos, patirtys bei iššūkiai Lietuvoje ir Suomijoje

Mokslo žinių sklaidos visuomenei procesas, tarpininkaujant žiniasklaidos kanalams, apima tris pagrindinius komunikacijos dalyvius: mokslininkus, žurnalistus ir visuomenę. Kada pastarieji yra suinteresuoti ir aktyviai dalyvauja procese, mokslo žurnalistikos procesas gali būti efektyvus ir realizuoti šiuolaikinio komunikacijos proceso – interaktyvaus dialogo – reikalavimus. Komunikacijos tarp žurnalistų ir mokslininkų, tarp mokslininkų ir visuomenės, tarp žurnalistų ir visuomenės ypatumai yra svarbūs, kalbant apie mokslo populiarinimo sklaidos žiniasklaidos kanalais sistemingumą, vertinant mokslo žurnalistikos profesionalumą. Šiame darbe yra analizuojami komunikacijos tarp mokslininkų ir žurnalistų ypatumai, aptariant ir kitų mokslo populiarinimo komunikacijos proceso dalyvių santykius bei ryšius. Darbo tikslas – išanalizuoti mokslo ir žurnalistikos sąveikos trūkumus, atskleisti mokslininkų ir žurnalistų komunikacijos ypatumus bei parengti profesionaliosios mokslo žurnalistikos kūrimo gaires Lietuvai, įvertinant Suomijos patirtį. Darbo objektas – žurnalistų, mokslininkų ir kitų Lietuvos bei Suomijos ekspertų šiandieninės mokslo žurnalistikos vertinimai. Pirmasis darbo uždavinys, - remiantis mokslinės literatūros srautu, atskleisti mokslo žurnalistikos sociokomunikacines prielaidas bei identifikuoti vyraujančius mokslo populiarinimo teorinius modelius. Apžvelgus mokslinę literatūrą ir identifikavus mokslo populiarinimo raidos bei transformacijų ypatumus, matoma, kad tikslumas ir objektyvumas mokslo populiarinimo straipsniuose yra vienos svarbiausių visų laikų problemų. Pastarosios problemos patvirtina profesionalios mokslo žurnalistikos stygių, kuris dažnai yra sąlygotas mokslo žinių nuvertinimo. Tokia situacija lemia ir įsivyraujantį tylos spiralės efektą tarp mokslininkų, žurnalistų ir visuomenės. Komunikacinę spragą bandoma užpildyti taikant teoriniuose mokslo populiarinimo komunikacijos modeliuose numatytas priemones. Darbe identifikuoti du pagrindiniai teoriniai modeliai – deficito bei interaktyvaus dialogo, aptariamas modeliams būdingas požiūris į mokslo žinių sklaidą visuomenėje, pateikiama modelių vystymuisi lygiagreti svarbiausių darbe vartojamų terminų vartojimo dinamika bei jų reikšmių kaita. Remiantis apklaustų mokslininkų, žurnalistų bei kitų ekspertų atsakymais, analizuojami mokslo žurnalistikos ypatumai Lietuvoje – tai antrasis darbo uždavinys. Vertinant mokslo populiarinimo žiniasklaidos kanalus nustatyta, kad nėra bendros žiniasklaidos strategijos, populiarinant mokslą. Žinios siunčiamos atsitiktinai, nesistemingai, nekuriant visapusiško mokslo pasaulio vaizdo. Galbūt dėl to nėra ir sutarimo, vieningos nuomonės dėl naujųjų specializuotų mokslo populiarinimo leidinių ir jų poveikio seniesiems, - yra identifikuojama spraga, tačiau ji nėra aktualizuota ir įvertinta. Mokslo žurnalistikos ypatumus Lietuvoje apibūdina ir tai, kaip visuomenė priima mokslą, ir kaip pastarasis jį pateikia piliečiams. Nustatyti visuomenės iššūkiai mokslui – naudingumo, sudominimo, atvirumo bei sistemiškumo – ir mokslo iššūkiai visuomenei - poreikio, vertės suvokimo, kritinio mąstymo bei paramos, - remiantis ekspertų vertinimais, Lietuvoje daugeliu atvejų nėra atliepiami ar net ignoruojami tiek mokslininkų, tiek visuomenės. Tyrime dalyvavę žurnalistai, mokslininkai bei kiti ekspertai išskyrė ir keletą pagrindinių problemų, kurios, jų manymu, vienaip ar kitaip lemia komunikacijos tarp mokslininkų ir žurnalistų stygių: mokslininkų nesuvokimas, kad mokslo populiarinimas – tai svarbi jų pačių veikla; nepakankama mokslininkų motyvacija bendradarbiauti su žurnalistais ir skleisti mokslo naujienas visuomenei; mokslo žinių nuvertinimas žiniasklaidos kanaluose. Darbe iškelta hipotezė, kad Lietuvos universitetuose reikalingos specializuotos mokslo žurnalistikos programos bei specialūs kursai, skirti tiek žurnalistikos studentams, tiek jauniesiems mokslininkams, buvo pagrįsta, išanalizavus profesionaliosios mokslo žurnalistikos poreikį ir įgyvendinimo galimybes Lietuvoje, – tai buvo trečiasis darbo uždavinys. Nors daugelis pašnekovų pabrėžė, kad užtektų tik specializuotų kursų, o atskirų programų galimybę palaikė mažuma, buvo pripažinta, kad specialios programos ar kursai galėtų sumažinti spragą tarp Lietuvos mokslininkų ir žurnalistų bei padėtų ugdyti profesionaliąją žurnalistiką. Pašnekovai aptarė kelias pagrindines galimybes profesionaliai ugdyti mokslo komunikatorius: mokslo populiarinimo komunikacijos programos žurnalistams ir mokslininkams, žiniasklaidos kursai įvairių sričių mokslininkams bei specializuoti kursai žurnalistikos studentams. Kita vertus, ekspertų nuomonių analizė parodė, kad Suomijoje mokslo žurnalistikos profesionalizacija palaikoma aktyviau. Remiantis teoriniais mokslo populiarinimo modeliais bei pateiktomis apklaustų mokslininkų, žurnalistų ir kitų ekspertų nuomonėmis, darbe taip pat siekiama identifikuoti šiandieninėje Lietuvoje veikiantį mokslo populiarinimo komunikacijos modelį – ketvirtasis uždavinys. Tačiau įvertinus Lietuvos mokslo žurnalistikos ypatumus, buvo nustatyta, kad Lietuvoje šiuo metu nėra vieningos mokslo populiarinimo komunikacijos. Nesistemingi informacijos srautai bei pavieniai mokslo žurnalistai nėra pajėgūs kurti nuolatinio mokslo žinių skleidimo visuomenei. Siekiant optimizuoti mokslo populiarinimo komunikaciją Lietuvoje, rekomenduojama stiprinti formalų ir neformalų švietimą nuo mažens, diferencijuoti žiniasklaidos kanalus, pritaikant juos heterogeniškai auditorijai (pagal amžių, lytį, išsilavinimą, socialinę padėtį ir pan.), didinti žurnalistų ir mokslininkų profesionalumą, remiantis Suomijos patirtimi steigti asociacijas, vienijančias mokslininkus bei žurnalistus, formuoti profesionalius mokslo įstaigų ryšius su visuomene.

Transmission of scientific news through media channels involves three main communication members: scientists, journalists and society. If all three participants are active and interested in communication, effective process of science journalism or even interactive dialogue between communication members can be realized. Interaction peculiarities in communication between journalists and scientists, between scientists and society or between journalists and society are significant while describing consistency of scientific news in media channels or evaluating science journalism professionalism in the country. In this thesis peculiarities of scientists’ and journalists’ communication are analyzed and intercourses between other communication members are discussed. The aim of this thesis was to identify weaknesses of interaction between systems of science and journalism, to find out communication peculiarities in scientists’ and journalists’ socialization and to frame guidelines for professional science journalism in Lithuania, while evaluating Finish experiences. The title of the thesis - Science journalism: assumptions, experiences and challenges in Lithuania and Finland. The first objective of this thesis was to identify science journalism socio-communicational assumptions and to evaluate dominating popular science communication models according to the flow of scientific literature. It was found, that problems of accuracy and objectivity in science journalism were significant during all the development process of science communication. It is noticeable that insufficient accuracy and objectivity in popular science articles determine existing lack of professional science journalism. This situation leads to settlement of silence spiral effect between scientists, journalists and society. There are a few theoretical models, solving the communication gap problems. Two main and two additional popular science communication models are identified in this thesis – deficit model, context model, lay expertise model and interactive dialogue model. In the thesis attitude to science knowledge transmission of different models are discussed and use of main terms is represented in the parallel with models’ vicissitude. Scientists‘, journalists’ and other experts’ answers to study questions helped to examine peculiarities of science journalism in Lithuania – it was the second objective. Evaluation of science popularization media channels shoved that they do not have any common popular science strategy. Scientific knowledge are transmitted occasionally, they are desultory and do not create view of what is happening in global or at least in local science. So it is not surprising that the agreement between journalists and scientists about new specialized popular science publications is not reached: lack between new and old popular science journals in Lithuania is identified, but there is no actualization and evaluation of it. More over the case of Mokslo Lietuva shows, that sometimes there is no understanding, what are the main aims and functions of popular science magazines in general. Peculiarities of science journalism can be defined from the viewpoint of challenges to science and society, which were defined in the thesis. Both society‘s challenges to science – usefulness, engagement, openness and systematic transition of science news – and science‘s challenges to society – demand, understanding science value, critical evaluation and support – usually are without any respond. These factors enlarge the communication gap. Interviewers mentioned more problems, which could determine gap in communication between scientists and journalists: scientists still do not have understanding, that popular science is important activity in their work, scientists‘ motivation is not sufficient to create dialogue with journalists, science knowledge are devaluated by media channels too. The hypothesis, that in Lithuania specialized programs and special courses of science journalism are needed both to journalists and to scientists from various fields, was confirmed after analysis of demand and realization opportunities of science journalism in Lithuania, - that was the third objective. Though majority of interviewers stressed, that special courses could be enough, and opportunities of specialized programs were supported by minority, it was recognized, that both special programs and specialized science journalism courses could be the main tool to reduce communication gap between scientists and journalists and start to develop professional journalism. On the other hand it was observed, that science journalism professionalism support is bigger in Finland. Interviewers from Lithuania discussed a few opportunities of professional science communication education: popular science communication programs to journalists and scientists, media courses to scientists from different fields and special courses to journalism students. According to theoretical popular science communication models and analyzed interviews, popular science communication model of Lithuania was identified – the fourth objective. Results showed that there is no one purposeful model of science communication in Lithuania. Desultory flows of science information and a few journalists working in the field are not able to form systematic transmission of science knowledge. Trying to optimize popular science communication in Lithuania, the recommendations were given. It was suggested to improve formal and informal education from early childhood, differentiate media channels applying them to heterogeneous publics, establish associations unifying scientists and journalists, raise professional skills of journalists and scientists, form professional public relations between science organizations and public.