Dialogas ir jo fenomenologinės implikacijos šiuolaikiniame teatre: teoriniai kontekstai ir Lietuvos teatro praktikos

Šiame darbe nagrinėjamas dialogas ir jo fenomenologiniai aspektai šiuolaikiniame teatre. Analizuojami su dialogu susiję teoriniai kontekstai, tarptautinės ir Lietuvos teatrui būdingos praktikos. Tyrinėjama ne tiek teatrinio dialogo formos ir jų pasireiškimas scenoje, kiek fenomenologinis teatrinio dialogo suvokimo laukas, apimantis empirinius stebėjimus ir teorinės refleksijos problemas. Į fenomenologinį tyrimų lauką patenka žymiųjų fenomenologijos klasikų – Edmundo Husserlio, Martyno Heideggerio, Maurice Merleau-Ponty, Emanuelio Levino, Jeano Paulio Sartre’o – filosofinės nuostatos, kurios derinamos su teatrologiniais svarstymais bei šiuolaikinio teatro raiškos principais. Teorinė dalis išskleidžiama pristatant labiausiai šiuolaikinį teatrą paveikusias kalbos bei kūniškumo dinamiką atspindinčias dialogo strategijas scenoje, o praktinių tyrimų atskaitos tašku pasirenkamas Lietuvos teatras, balansuojantis tarp modernios ir postmodernios raiškos. Teatrinis dialogas išskleidžiamas per tokias fenomenologijai būdingas kategorijas kaip kalbėjimąsi, santykį, patirtį, tarpkūniškumą. Kvestionuojant tradicinį fenomenologinį požiūrį sąmoningai atsisakoma kai kurių nusistovėjusių terminų įtvirtinimo, pavyzdžiui, vengiama kalbos, refleksijos, supratimo kategorijų, vietoje jų išryškinant šiuolaikiniam teatrui aktualius balso, neapibrėžto kalbėjimo, patyrimo, kūniškumo, performatyvumo aspektus. Atsižvelgiant į fenomenologijos teikiamas galimybes, performuluojamas nusistovėjęs vaidmens kūrimo strategijų teorinis interpretavimas. Disertacijoje siekiama parodyti, kad fenomenologijos paradigminis laukas gali išplėsti teatrinio dialogo suvokimą iki reprezentacijos, supratimo nereikalaujančių struktūrų, kad jos instrumentarijus, kaip ir poststruktūralizmo metodologija, gali paaiškinti kintančią šiuolaikinio teatro raišką šiandien populiariomis neapibrėžtumo, kūniškumo, performatyvumo, įsitraukimo į meno procesą kategorijomis.

The doctoral dissertation deals with the dialogue and its phenomenological aspects in the contemporary theatre. Dialogue related theoretical contexts and specific practices of international and Lithuanian theatre have been analysed. It was not theatrical dialogue forms and their manifestations on the stage that have been mostly researched but a phenomenological field of theatrical dialogue understanding that includes empirical observations and problems of theoretical reflection. The phenomenological field of the research embraces philosophical ideas of phenomenology classicists, such as Edmund Husserl, Martin Heidegger, Maurice Merleau-Ponty, Emmanuel Levinas, Jean Paul Sartre, whose ideas were combined with theatrical considerations and the principles of contemporary theatre expression. The theoretical part is unfolded by presenting dialogue strategies reflecting language and body dynamics on the scene that mostly affected the contemporary theatre whereas the starting point for practical research is Lithuanian theatre which is balancing between the modern and postmodern expression. Theatrical dialogue is unfolded by such phenomenological intersubjective categories as talking with, relation, experience, intercorporeality. When questioning the traditional phenomenological approach, there is a deliberate refusal of the establishment of the settled terms: for instance, language, reflection, understanding categories are avoided and instead a voice, undefined speaking, immediate experience, corporeality, performativity and other aspects are being highlighted. When taking into account phenomenological opportunities, a well-established theoretical interpretation of role creation is being reformulated. The dissertation aims to reveal that phenomenological paradigmatic field can extend the theatrical dialogue perception until the nonrepresentational structures and that its instruments, as well as poststructuralist methodology, may explain the variable expression of contemporary theatre in the categories of uncertainty, corporeality, performativity, involvement into the artistic process, popular nowadays.