Ar nėra prieštaravimo tarp restitucijos taikymo sandoriams, kurie pripažinti negaliojančiais, ir bankroto procedūras reglamentuojančių teisinių normų?

Abstract

Analizuojant Lietuvoje susiklosčiusią sandorių pripažinimo negaliojančiais teisminę praktiką, pastebėtinos bylos, kuriose viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, o jos ankstesni atlygintini turto perleidimo sandoriai pripažinti negaliojančiais ir taikoma dvišalė restitucija. Taip, gindami pažeistas įmonės ir įmonės kreditorių teises, teismai siekia atkurti šalių turtinę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Pastebėtina, kad tokiomis aplinkybėmis realus abiejų šalių grąžinimas į buvusią turtinę padėtį iki sandorio sudarymo pagal šiuo metu galiojančius įstatymus yra problematiškas. Grąžinus bankrutuojančią įmonę į buvusią padėtį, kitai sandorio šaliai suteikiama teisė pareikšti kreditorinį reikalavimą, tai yra tapti trečios eilės kreditoriumi. Toks šalies teisių atkūrimas laikytinas sąlyginiu, nes praktikoje tokių kreditorių reikalavimams pilnai patenkinti bankrutuojančios įmonės turto dažniausiai nelieka ar nepakanka. Todėl pažeidžiamos kreditorių (sąžiningų šalių), kurių ankstesni sandoriai su bankrutuojančia įmone pripažinti negaliojančiais, turtinės teisės. Nukrypstama nuo dvišalės restitucijos taikymo principų. Iškyla teismo priimtų sprendimų sąlyginumo problema. Šiame darbe nagrinėjama, ar tokia Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatyme reglamentuota bei teisminėje praktikoje susiklosčiusi situacija nėra ydinga, nepažeidžia kitos sandorio šalies teisių, ar užtikrina tinkamą restitucijos instituto principų įgyvendinimą.

Analysing the Lithuanian case law the following could be indicated: in civil cases when previous repayable transactions with the enterprise under bankruptcy were rendered invalid by the Court and the bilateral restitution has been applied, the other party restored to the enterprise under bankruptcy the property, that was received by the such transactions, while the claims of such creditor were incorporated into the common list of the creditors and were being met in the third (last) rank. Therefore, in most bankruptcy cases of creditors like these mentioned before, also other creditors claims in the third rank were not satisfied or satisfied in part because of the lack of assets owned by the enterprises under bankruptcy. The reasonable conclusion is that a creditor with bilateral restitution, due to present legal regulations laid out in Enterprise Bankruptcy Law of the Republic of Lithuania ( that is ranking of creditors) acquires only the right to restitution, which realization in full extent is virtually impossible.The work examined whether such situation in the Enterprise Bankruptcy Law of the Republic of Lithuania as well as case law proves faulty or not, whether it does not affect the rights of the other (fair) party of the transaction and whether it ensures proper implementation of the principles of the restitution.