| Abstract: | Senatvė yra natūralus žmogaus gyvenimo periodas. Tik postmodernioje vartotojiškoje visuomenėje senatvė aplipdoma įvairiais mitais, kuriamas nepatrauklus seno žmogaus įvaizdis, kaip nuolat nepatenkinto pensijų gavėjo. Ilga gyvenimo trukmė vertinama tuomet, kai senatvėje išsaugomas individo fizinis pajėgumas ir aktyvumas, intelektas bei protinės galimybės. Jei žmogus suserga lėtinėmis nepagydomomis ligomis ir atsiranda priklausomybė nuo kitų žmonių, dažnai artimųjų pagalbos senas žmogus nesulaukia. Apsigyvenimas senelių globos namuose nėra lengvas ir paprastas procesas. Persikėlimas į senelių namus gali išklibinti seno žmogaus savimonę ir pasitikėjimą savimi, ypač jei žmogus dar nėra susitaikęs su tokiu savo gyvenimo posūkiu ir atvežamas į globos įstaigą jam pačiam nesitikint tiesiai iš ligoninės. Globos įstaigose apsigyvena žmonės, jau sukaupę daugybę patirčių. Kiekvienas žmogus yra unikalus individas ir jo subjektyvios gyvenimo patirtys vertingos ir teikiančios peno apmąstymams. Darbe atlikta teorinė ir empirinė senų žmonių, gyvenančių socialinės globos įstaigose, subjektyvių patirčių analizė. Senų žmonių, gyvenančių globos institucijose, emocinę pusiausvyrą, dvasinę ramybę, jų susitaikymą su mirties neišvengiamumu galima pasiekti atsižvelgiant į jų socialinius, dvasinius ir komunikacinius poreikius bei vystant dialogą. Atliktas tyrimas parodė, kad žmonės į senelių namus atvyksta psichologiškai nepasiruošę ir juos ištinka šokas, patekus į svetimą aplinką, kurioje dažnai tenka gyventi kartu su nepažįstamais žmonėmis. Senus asmenis labai slegia privatumo nebuvimas, jie itin sunkiai adaptuojasi, negalėdami nutraukti sąsajų su ankstesniu gyvenimu. Jie išgyvena nuolatinę laukimo būseną, nes artimieji senelių namuose pasirodo retai. Jie nori bendrauti, todėl nesulaukę pačių artimiausių šeimos narių, mielai bendrauja su personalu, kunigais ir visais tais, kuriuos anksčiau pažinojo. Žmogus yra sociali būtybė, todėl jam būtina su kuo nors kalbėtis, būti ne tik išklausytam, bet ir išgirstam. Dvasinių poreikių patenkinimas – vienas svarbiausių veiksnių senatvėje, gyvenant izoliuotoje erdvėje. Čia gyvenančių asmenų norai labai nedideli, mirties artumas nebaugina. Mirtis kartais atrodo kaip išsigelbėjimas nuo skausmingų sukrėtimų, netekus namų ir įprasto gyvenimo. Mirtis gali išgelbėti nuo sunkių ligų ir ilgo merdėjimo. Senas žmogus gyvena prisiminimų pasaulyje, kai asociatyvios atminties elementai, kai kokia nors nedidelė tikrovės detalė iškelia giliai slypinčius praeities vaizdus. Asmeniniai atsiminimai išplaukia vienas iš kito skverbiantis prie individo subjektyvios patirties šerdies, prie giluminių žmogaus egzistencijos dalykų
Old age is a natural person’s stage of life. Only in post-modern consumer society old age is surrounded by various myths, and an old man is depicted as an unattractive human being who feels permanently dissatisfied with receiving a pension. Long life expectancy is valued only if an ageing person remains physically fit and active, having a high intelligence and mental capacities. If a person develops chronic incurable diseases and appears to be dependent on other people, he or she rarely receives family assistance. Residence in nursing homes is not an easy and simple process. Moving to nursery home can damage self-awareness and self-confidence, especially if the person has not yet resigned to such a turning point in life and is taken to nursing home unexpectedly straight from the hospital. People who come to live in nursing homes have already accumulated many experiences. Each person is a unique individual whose subjective experience of living is valuable food for thought. The thesis provides the theoretical and empirical analysis of the subjective experiences of old people living in social care institutions. Old people’s emotional balance, spiritual calmness, reconciliation with the inevitability of death can be achieved by taking into account their social, emotional and communication needs and developing a conversation. The research showed that people who come to nursing homes are not psychologically ready and experience a shock when they get into an alien environment, and they often have to live together with strangers there. Old people feel depressed because of a lack of privacy; they find it difficult to adapt and are unable to break past life connections. They go through a constant state of waiting, because their relatives do not often come to see them. They want to communicate and being unable to meet their dearest family members feel happy to communicate with staff, priests and other people whom they knew before. Man is a social creature and he needs someone to talk to; he wants not only to be heard, but understood, too. Meeting spiritual needs is one of the most important factors in old age when living in an isolated area. Desires of individuals who live here are very low. They are not afraid of death. Death is sometimes seen as an escape from painful shocks, loss of home and habitual life. Death can save them from serious diseases and a long agony. An old man lives in the world of memories where associative elements or any small part of reality brings out deeply rooted images of the past. Personal memories follow one another and penetrate into the core of the individual’s subjective experience and depth of human existence. |
