| Abstract: | Istorinė atmintis yra galingas socialinis instrumentas, kurio dėka formuojamas kolektyvinis bei individualus tapatumas. Pastaruoju metu ypatingai išpopuliarėjo socialinės kultūros atminties teorijos, kurios analizuoja įvairius jos konstravimo mechanizmus. Tad tarp šio reiškinio tyrinėtojų nusistovėjo kolektyvinės atminties terminas. Su šia sąvoka yra siejama bendruomenės sukonstruoti prisiminimai, modeliuojami dabartyje, išryškinant tik tuos praeities aspektus, kurie atitinka dabarties visuomenės poreikius. Lietuva po nepriklausomybės atgavimo turėjo formuoti naująjį savo tapatumą, tad tuo pačiu ir, naujai atsikūrusios valstybės poreikius atitinkančią, atmintį. Sovietinės istorijos atžvilgiu, pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo pasitelkta amnezijos strategija. O vėliau, po tam tikros laiko distancijos bei visuomenėje atsiradus poreikiams, į viešąją erdvę po truputį įtraukiama ir su sovietmečiu susijusi kolektyvinė atmintis. Tad teatras, kaip visuomenės atspindys scenoje, taip pat laikėsi panašios amnezijos, o po to atminties rekonstrukcijos strategijos. Lietuvos teatruose sovietmečio kolektyvinė atmintis reiškėsi keliomis formomis: tai per šio laikotarpio kolektyvines traumines patirtis bei nostalgišką atmintį sovietinei praeičiai. Pasirodžiusiuose pirmuose spektakliuose sovietine tematika buvo gvildenamos trauminės sovietmečio atminties patirtys. Tai daroma iš dviejų pozicijų: per tiesioginių įvykių vaizdavimą, iškeliant herojaus, kaip aukos poziciją; ir per neutralų – atminties skirtos dabarčiai požiūrį, kur sovietmetis vaizduojamas, kaip neišvengiama mūsų kultūros dalis. Pirmajai grupei yra priskiriami spektakliai, kurie savo darbais, siekė reabilituoti visuomenę. Kitą – neutralią poziciją pateikė jaunoji režisierių karta, išsiskyrusi šališku žvilgsniu į praėjusį laiką, neužsiimant nei aukos, nei vykdytojo pozicijų. Neutralias sovietmečio reprezentavimo tendencijas taip pat atskleidė spektakliai paremti poetine literatūros kalba. Čia sovietmetis yra svarbus tik tiek, kiek jis siejasi su naudojamų tekstų kūrėjais. Nostalgiškos atminties formos nedrąsiai, bet vis po truputį atsiranda Lietuvos teatrinėje erdvėje. Pastaroji atmintis yra skirstoma į du tipus – tai restauratyviąją, kuri siekia atstatyti tikrąją tiesą, ir refleksyviąją, kuri remiasi ilgesiu asmeninei, individualiai istorinei patirčiai. Teatrinėje erdvėje daugiausiai pasitelkiamas antrasis šios atminties tipas, kuris pasireiškia per fragmentiškumą ir siurrealistinį vaizdavimo būdą. O pirmasis – sutinkamas performatyvioje veikloje, kuriai konstruoti pasitelkiamos teatrinės priemonės. Šį atminties tipą yra naudojamas ir antinostalgiškais tikslais.
Historical memory is a powerful social tool, which helps to generate individual and collective identity. Social theories about cultural memory, which analyze the various mechanisms of it, became popular not very long ago. Thus, sociologists have started to use the term collective memory. This concept is linked with the community built memory, which is modeled in the present, highlighting only those aspects of the past that represents current needs of advanced society. Lithuanian society after the declaration of independence had to develop its new identity and at the same time constructing memory, which corresponds to the needs of the new re-established state. In the beginning, new generated community followed the strategy of total amnesia, which was related with the history of soviet period. Collective soviet memories into current public life were including little by little. So theater as a reflection of community, also took similar strategies of amnesia and reconstruction of soviet memory on it own. The collective soviet memory in the Lithuanian contemporary theatre has manifested itself in several forms – such traumatic experiences from this period and nostalgic memories of the Soviet past. In the first performances about this historical period, there were recorded the traumatic humans experiences, related with this Soviet era. They had two positions of representation: a direct portrayal of the events and the other way – a neutral approach, where the Soviet epoch has been depicted as an inevitable part of our culture. In the first group there are included performances, which wanted to vindicate the public, to help to get rid of traumatic experiences. Another position was given by the younger generation of directors, who biased shine to the previous period without taking over the victims or the principal's position. Also neutral representation was revealed in the poetic performances, which were based by literary language. Here this period is important only insofar as it relates to the creators of texts. Representations of nostalgic memories in Lithuanian theaters are included by little. This kind of memory is divided into two types – a restorative, which seeks to restore the real truth; and reflective, which is based on personal longing, the individual historical experience. In the theatrical space there is often using the second type of memory that occurs by the fragmentation and by surreal depiction method. The first type is found in per formative actions, which are constructed through the theatrical measures. This type of memory also can be used for anti nostalgic purposes. |
