Žaliųjų sąjūdis Lietuvoje 1987-1992 m
Darbas tiria Žaliųjų sąjūdžio Lietuvoje istoriją, nuo pirmųjų ekologinių klubų kūrimosi 1987 m. iki Lietuvos žaliųjų judėjimo, kaip visuomeninės organizacijos smukimo ir išsiskaidymo laikotarpio 1992 m. Darbo tikslas – remiantis archyviniais, interviu ir publikuotais šaltiniais, moksline literatūra aprašyti ir išanalizuoti Žaliųjų sąjūdžio Lietuvoje 1987 – 1992 m. kūrimosi aplinkybes, formalizavimąsi ir stukrūravimąsi į Lietuvos žaliųjų judėjimą kaip visuomeninę, iš savarankiškų ekologinių klubų susidedančią, organizaciją, jos centralizuotai koordinuotą bei vietinio lygmens veiklą kūrimosi, brandos ir smukimo laikotarpiais. Šio darbo tezėms keliami uždaviniai yra aprašyti pirmųjų ekologinių klubų Lietuvoje kūrimosi aplinkybes nacionaliname bei regioniniame kontekstuose, pateikti ir išanalizuoti Lietuvos žaliųjų judėjimo organizacinės struktūros kūrimą, LŽJ veiklą, atskleisti LŽJ smukimo ir/ar išsiskaidymo bei organizacijos transformacijos aplinkybes. Darbą, be įvado, išvadų ir šaltinių bei literatūros sąrašo, priedų, sudaro trys dalys, atitinkamai suskirstytos į skyrius. Rašant darbą naudotasi įvairiais humanitarinių ir socialinių mokslų metodais, kurių pagrindiniai – analitinis-aprašomasis, atvejo analizės, lyginamasis bei interviu metodai. Tyrimo pagrindu galima teigti, jog aplinkosauginio judėjimo formavimasis Lietuvoje buvo įprastu reiškiniu to meto TSRS Rytų bloko šalių aplinkosauginių judėjimų formavimosi kontekste. Pirmuosius ekologinius klubus, kaip oficialiai sankcionuotas organizacijas, iš pradžių laikyta nepavojinga politinio aktyvumo forma, gan greitai kooptavo sparčiai besikuriantis didesnis ir galingesnis tautinis judėjimas – Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Kuomet daugybė akcijų, organizuotų išvien su LPS sulaukė masinio palaikymo, iškilo poreikis vienyti jau susikūrusius ir besikuriančius aplinkosauginius klubus į visuomeninį Žaliųjų judėjimą. Lietuvos žaliųjų judėjimo veikla vyko dviem lygmenim, tai centralizuotai per bendras žaliųjų akcijas, bei vietiniu lygmeniu, kuomet dažniausiai veikta orientuojantis į vietos – tai miesto, miestelio, rajono – problemas. Vietinės struktūros kūrėsi stichiškai, nekoordinuotai, arba kitaip tariant „iš apačios“. 1989 –ieji gali būti laikomi Lietuvos žaliųjų judėjimo stiprėjimo, politinio brandumo metais. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Lietuvos žaliųjų judėjimas išgyveno pereinamąjį laikotarpį, kuomet atsiribodamas nuo antagonistinės protesto veiklos, ėmė profesionalizuotis – užsiimti ekologiniu švietimu, lobizmu, monitoringu. 1992 m. Lietuvos žaliųjų judėjimas dėl lyderystės kaitos, neveiklumo, organizuotumo ir susitelkimo stokos, nuomonių išsiskyrimo, vidinio susiskaldymo mėginant kurti Lietuvos žaliąją partiją, bei kitų priežasčių galutinai išsiskaidė bei decentralizavosi.
The thesis explores the history of the Lithuanian Greens from the emergence of the first eco-clubs in 1987 to the decline and fragmentation of the Lithuanian Green Movement (LGM) as a public organization in 1992. The aim of this study, with reference to archival, interview and published sources, is to describe and analyze the circumstances of the formation of the Lithuanian Greens in 1987 – 1992, its formalization and structuring into the LGM as a social organization comprised of self-sufficient eco-clubs, its centrally coordinated and local-level activities at the periods of emergence, maturity and decline. The tasks which have been set for the work are to describe the circumstances of the development of the first eco-clubs in Lithuania in the national and regional contexts, to present and analyze the development of organizational structure of the LGM, to comment upon the activities, to reveal the circumstances of the decline and/or fragmentation and transformation of the LGM. The work, apart from the introduction, the conclusions and the lists of references and literature, consists of three parts which are accordingly divided into chapters and subchapters. The work is written by employing various methodologies of humanities and social sciences; an analytical-descriptive, case study, comparative and interview methods are employed. On basis of the research, one can claim that the formation of the environmental movement in Lithuania was at that time a common phenomenon in the context of the formation of the regional environmental movements in the Eastern Block countries. The first eco-clubs as officially authorized organizations, which at first were considered as a safe form of political activity, were rather quickly co-opted by a rapidly emerging, bigger and more powerful national movement known as Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS). When a lot of initiatives organized together with LPS received massive support, a need arose to unite already emerged and emerging environmental clubs into a public green movement. LGM conducted its activity on two levels: centrally, through united green campaigns and locally, performing activities which are mostly oriented towards the local problems of a city, town or district. The emergence of local structures was spontaneous and non-coordinated, or in other words, “from below”. 1989 could be considered as the year of political maturity when the LGM gained more strength. After Lithuania regained its independency, the LGM entered into a transitional period during which it distanced itself from antagonistic protest activities and began to professionalize, i.e., to engage in environmental education, lobbyism, monitoring. In 1992, a change in leadership, constant inactivity, lack of organization and mobilization, divergence of opinion, internal disunity when trying to establish the Lithuanian Green Party and other reasons caused the final fragmentation and decentralization of the LGM.