| Abstract: | Jonas Mekas – vienas ryškiausių pasaulio lietuvių menininkų, poetų, dažnai tituluojamas avangardinio kino meno krikštatėviu, Amerikos nepriklausomo kino režisieriumi. Jo kūryba nemažai dėmesio yra susilaukusi pasaulio arenoje, tačiau Lietuvos istoriografijoje vis dar trūksta nuoseklesnių tyrimo studijų. Tyrime nagrinėjama egzilio patirtys J. Meko kūryboje, kurioje išryškėja komplikuota, prieštaringa egzilo tapatybė. Egzilis J. Mekui tapo egzistencinė patirtis, turėjusi įtakos jo tapatybės bei pasaulėjautos formavimuisi. Išeivio kūryboje pateikiami gyvenimo egzilyje fragmentai, o jų samprata suteikia itin plačią tolimesnių egzilio savimonės, kultūros bei istorijos tyrimų perspektyvą. Tyrinėjant egzilio patirtis J. Meko kūryboje buvo remtasi išeivio dienoraščiais, laiškais, kino dienoraščiais, straipsniais, recenzijomis, interviu. Į menininko dienoraščius buvo žvelgta kaip į autobiografiją, neteigdami, kad juose užfiksuoti išgyvenimai yra DP realybės atspindys. J. Meko dienoraštyje išryškėję akcentai – II pasaulinio karo gyventojų sumaištis bei nežinomybė dėl ateities, lydima repatriacijos baimės. Tuo pačiu dienoraščiuose atsiskleidė santykis su Vokietijos Elmshorno priverstinių darbų lagerio bei DP stovyklų aplinka, jų gyventojais, kultūra, aptariamos gyvenimo sąlygos. buvo žvelgta per jo santykį su naująją aplinką, kurioje pirmaisiais egzilio gyvenimo metais ryškus tėvynės ilgesio bei vienatvės motyvai. Pastarąjį sustiprina vienišo klajoklio įvaizdis, melancholiška muzika bei už kadro girdimas liūdnas filmo autoriaus balsas. Tuo pačiu negalėjimas pirmaisiais egzilinio gyvenimo metais prisitaikyti prie naujos aplinkos paryškino J. Meko tapatybės problemą. Filmininko dienoraštis yra tarsi asmeninis pokalbis su aplinka. Per savo kameros objektyvą J. Mekas siekė pažinti jį supančią aplinką, tačiau jo filmuose išryškėja transformuotos realybės perkūrimo principas, kur Niujorke filmuoti vaizdai - papildomi lietuviško kraštovaizdžio detalėmis. O lietuviškumui sutiprinti naudojama tautinė simbolika, įgarsinta sakralios bažnytinės ir nuotaikingos etninės muzikos motyvais. Paskutiniame skyriuje siekta apžvelgti J. Meko bei lietuvių išeivijos ryšius išryškėjo šaltinių trūkumo problema, leidžianti susidaryti objektyvų vertinimą. Tačiau nagrinėjant esamą šaltinių bazę išaiškėjo J. Meko nepriklausomo bei individualaus žmogaus pozicija, kuri buvo nepriimtina tautiškai angažuotiems katalikiškojo sparno intelektualams, o jo pasirinkta meno koncepcija kritikuojama konservatyviai nusiteikusių JAV lietuvių išeivijos atstovų.
Jonas Mekas is one of the most renowned Lithuanian artists in the world, a poet, a director of American independent films often referred to as the godfather of avant-garde film. His creative career has received much attention on the world stage. Lithuanian historiography, however, is still lacking in substantial studies on this influential figure. The study examines the experience of exile in Mekas’ work, which reflects a multifaceted and often contradictory identity and the evocation of personal experience through the third person. Exile became an existential experience for J. Mekas, one that had an influence on the formation of his identity and world-view. The work of the émigré reveals fragments of life in exile, the understanding whereof offers us wide possibilities for the study of the self-consciousness, the culture and the history of Lithuanian exiles. The study is based on the Mekas‘ diaries, letters, video diaries, articles, reviews, published interviews. The artist‘s diaries were evaluated as an autobiography, dismissing the assumption that the recorded experiences therein are an authentic reflection of the reality experienced by DPs. In his diaries Mekas reflects on such affective moments as the end of World War 2, confusion and uncertainty about the future, and the fear of repatriation. The diaries also reflect the artist’s relationship to the forced labor camp and the environment of the displaced person camp, it’s inhabitants, culture and the minutia of life. We examine his later experiences in the United States through his relationship with the new environment, where in the early years of exile he portrayed through his movies the themes of longing for the homeland and solitude. The latter is emphasized through the image of the lone wanderer, melancholy music and the sad voice of the filmmaker himself behind the camera. The filmmaker’s diary is much like a personal conversation with the environment. Through the lens of his camera J. Mekas strives to know the environment, yet the end-result reveals a transformation of reality. The last chapter examines relations between J. Mekas and the Lithuanian émigré community. The lack of sources precludes a full and proper analysis of the issue. The extant material, however, reveals that the position of J. Mekas as a deeply independent individual was generally unacceptable to the nationally-entrenched http://etd.laba.lt/submit.cgi?intellectuals of the Catholic flank. Therefore, his chosen conception of art was critiqued by the conservative-minded Lithuanian émigrés in the United States. |
