Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/121862
Type of publication: master thesis
Field of Science: Menotyra / History and theory of arts (H003)
Author(s): Dementavičiūtė-Stankuvienė, Deimantė
Title: Archetipiniai įvaizdžiai A. Strindbergo sąlygiškosiose dramose ir jų pastatymuose Lietuvos teatre
Other Title: Archetypical images in A. Strindberg's conventional dramas and performances of Lithuanian directors
Extent: 93 p.
Date: 2-Jun-2011
Keywords: Augustas Strindbergas;sąlygiškoji drama;archetipas;teatras;August Strindberg;conventional drama;archetype;theatre
Abstract: Augustas Strindbergas (1849-1912) – švedų dramaturgas, moderniojo teatro pradininkas, pirmasis literatūroje panaudojęs siurrealistinę stilistiką. Dramaturgo domėjimasis sapnais, pasąmone, mitologija, religija, ezoterika atsispindėjo vėlyvajame kūrybos laikotarpyje parašytose sąlygiškosiose pjesėse – „Kelias į Damaską” (1898-1904), „Sapnas” (1902) ir „Šmėklų sonata“ (1907). A. Strindbergas šioje trilogijoje atvėrė kolektyvinėje pasąmonėje slypinčius herojaus ir motinos archetipus. Herojaus archetipas išreiškia žmogaus dvasios įkalinimą materialiojoje realybėje – Žemės Motinos karalystėje. Darbe siekiama pažvelgti į tai, kaip šie archetipiniai įvaizdžiai yra atskleidžiami rašytojo sąlygiškosiose pjesėse ir pagal jas pastatytuose lietuvių režisierių darbuose. Darbe analizuojami šie spektakliai: G. Padegimo „Kelyje į Damaską” (1986, KVDT), „Šmėklų sonata” (1998, KVDT), S. Varno „Sapnas” (1994, PDT), J. Vaitkaus „Sapnas” (1995, LVADT) ir O. Koršunovo „Kelias į Damaską” (2007, KDT). Atlikus dramų analizę, nustatyta, jog A. Strindbergo pjesėse tamsiosios Žemės Motinos archetipas perteikiamas per gyvenimo-sapno metaforą, kuomet materialioji realybė vaizduojama kaip iliuzinis, netikras, sapniškas pasaulis, sudarytas iš prieštaringų gėrio ir blogio polių. Herojaus archetipinį įvaizdį dramose įkūnija pagrindiniai veikėjai, o antraeiliai personažai dramaturgo vaizduojami kaip tam tikri skirtingi pagrindinių veikėjų vidiniai aspektai. Ištyrinėjus spektaklius, prieita prie išvados, jog G. Padegimo ir O. Koršunovo spektakliuose akcentuojamas dvasinės kelionės archetipas, o S. Varnas ir J. Vaitkus spektakliuose pagal pjesę „Sapnas“ atskleidžia Siaubingosios Motinos archetipą. G. Padegimas atveria pjesėms būdingą simbolizmą, O. Koršunovas naudoja postmoderniam teatrui būdingą stilistiką, išryškindamas vizualiąją spektaklio pusę kaip savarankiškai veikiantį spektaklio struktūrinį elementą. S. Varnas spektaklio scenografijoje kuria simbolinį šaltos, suledėjusios materialiosios realybės įvaizdį. J. Vaitkus supriešina savo ir dramaturgo ir gyvenimo-sapno sampratas, pasitelkdamas postmodernaus teatro bruožus - savirefleksiją, intertekstualumą, ironiją, polifoniškumą bei muzikalumą.
August Strindberg (1849-1912) – Swedish playwright, the first who used surrealist stylistics in literature, the father of modern theatre. He was studying dreams, unconscious, mythology, religion, occultism, gnosticism – he used these knowledge in conventional dramas, written in his late period of his creation: To Damascus (1898-1904), A Dream Play (1902) and The Ghost Sonata (1907). In this trilogy A. Strindberg opened archetypes of collective unconscious – the mother and the hero. The archetype of hero means imprisonment of human soul in the material reality – the kingdom of Terrible Mother. This work is dedicated to look how these These archetypal images are represented by writer and in the performances of Lithuanian directors: To Damascus (1986, KVDT) and The Ghost Sonata (1998, KVDT) of G. Padegimas, A Dream Play (1994, PDT) of S. Varnas and To Damascus (2007, KDT) of O. Koršunovas. The results of analysis of plays showed that the archetype of Terrible Mother in A. Strindberg‘s plays is conveyed through life-dream metaphor, when the material reality portrayed as a illusory dream world, consists of the contradictory poles of good and evil. The main actors in dramas embody an archetypal image of the hero, and secondary characters are portrayed as a number of different aspects of the hero’s inner world. Explored performances led to the conclusion, that G. Padegimas and O. Koršunovas use the spiritual journey archetype, S. Varnas and J. Vaitkus – the Terrible Mother archetype. G. Padegimas opens the symbolic the world of dramas, O. Koršunovas uses stylistics of postmodern theatre, emphasizing visual side of performance - like independent element of the performance structure. S. Varnas creates symbolic cold material reality, J. Vaitkus creates dialog between his and writer‘s interpretation of life-dream metaphor through postmodern theatrical features - self-reflection, intertextuality, irony, polyphony, and musicality.
Internet: https://hdl.handle.net/20.500.12259/121862
Affiliation(s): Vytauto Didžiojo universitetas
Appears in Collections:VDU, ASU ir LEU iki / until 2018

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

5
checked on Mar 30, 2021

Download(s)

3
checked on Mar 31, 2021

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.