| Abstract: | Tradicinė kurortinė architektūra, kurios santykis su šiandieninės turizmo infrastruktūros poreikiais/ pritaikymu nėra išsamiai tyrinėtas, užima svarbią vietą pamatiniame semantiniame XX a. pr. architektūros bloke. Ir nors šio tipo architektūra egzistuoja tame pačiame areale kaip ir kita profesionali praeito amžiaus pradžios architektūra, jos specifinė stilistika ir tipologija turi kur kas daugiau bendrumų ir ryšių su bendraeuropinėmis poilsio kultūros tendencijomis. Visa tai iliustruoja šio tyrinėjimo lauko ikišiolinį neišbaigtumą ir būtinumą dar kartą „prisiliesti“ identifikuojant mūsų šalies ir konkretaus regiono – Druskininkų – savitumui, identitetui ir savasčiai reikšmingą saugomos kurortinės architektūros raidą, jos tausojimo, tinkamos panaudos bei pritaikymo turizmo sistemoje perspektyvas. Nuo pat 1794 m., kuomet Druskininkai specialiuoju dekretu buvo paskelbti gydomąja vietove, palaipsniui formavosi kurortinio miestelio ribos, kūrėsi savita poilsinė architektūra, kryptingos rekreacinės veiklos. Laiko tėkmėje, istorinių, socialinių, ekonominių, politinių ir kt. veiksnių įtakojama, kito viso pietų regiono, ypač Druskininkų architektūra, jos santykis su aplinka, plito rekreacinių paslaugų įvairovė, modifikavosi kurortinė filosofija, o kartu ir gyvenamosios bei rekreacinės architektūros santykis su ja. Todėl, darbo objektu pasirinktas Druskininkų architektūros paveldo saugojimo ir turizmo plėtros santykis 1990-2010 m. Turizmo plėtros raidą kurorto istorinėje dalyje apžvelgti remtasi 1992 m. Kanados ekspertų galimybių studija bei 1999-2006 ir 2007-2013 m. miesto plėtros planų lyginamąja analize. Tuo tarpu Druskininkų senamiesčio nekilnojamosios kultūros vertybės ištirtos, pastarąsias išskaidžius į grupes, pagal tapatumo vertės, miesto plėtros paveikos ir pritaikomumo turizmui kategorijas. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog didžiausią grupę sudaro architektūros paveldo objektai, išsaugoję tapatumo vertę, autentišką formą, tęsiantys buvusią arba tinkamai pritaikyti naujai veiklai (turizmui), tačiau yra paveikti miesto plėtros rezultatų – gretimybių, kuriančių disharmonišką santykį. Labiausiai miesto plėtros paveiktų objektų grupei priklauso keli pastatai – ypač svarbūs kurorto kolektyvinės atminties formantai, pasižymintys grubiais formos ir santykio su aplinka pakitimais, tačiau, remiantis 2007-2013 m. bendrojo plano nuostatais, tinkamai pritaikyti turizmui. Nemaža dalis Druskininkų architektūros paveldo objektų yra neprižiūrimi, apleisti, praradę reprezentatyvumą, pritaikomumo turizmo veikloms potencialą, neformuoja kurorto savito architektūrinio audinio, palaipsniui dyla iš miesto gyventojų kolektyvinės atminties ir turistinių maršrutų.
Resort traditional architecture, which relationship with the demand/ adaptability of modern tourism infrastructure has not been thoroughly investigated, takes a very important part in the underlying semantic block of the beginning of 21st century architecture. Although this type of architecture has been in existence alongside with the other professional architecture at the start of the last century, its specific stylistics and typology has had a great deal more of the similarities and links with the inter-European tendencies of entertainment culture. All this only just illustrates that the research in the field has never been sufficient and, thus, is bound for being ‘identified’ as being of the major importance for the development of resort architecture, its proper utilization and the perspectives suiting tourism needs. It is considered to be of the particular importance as referred to the peculiarities and singularity of Druskininkai region. Since 1794 when Druskininkai was decreed as a spa by a special issue, the resort town started gradually expanding alongside with designing its distinctive architecture and developing purposeful re-creative activities. In the flow of time the southern Lithuania architecture, and of Druskininkai, in particular, has undergone a lot of changes upon the impact of historical, social, economic and political factors; its relationship with the surroundings would change with the influence on the variety of re-creational services, the resort philosophy would modify in the interaction with relationship between the residential as well as re-creational architecture. Thus, the research object is the relationship between preserving the Druskininkai architecture heritage and tourism development in 1990-2010. The survey of the expansion of tourism development in the historical part of the resort was done on the basis of the possibility study by the Canadian experts (1992) as well as on the comparative analysis of the town development plans (1999-2006 and 1999-2006). Furthemore, the values of the Druskininkai town old part immovable culture were analyzed having divided them into groups in accordance with the categories of the identity value, the town development influence and suitability for tourism. The research has revealed that the major group comprises the architectural heritage objects that have preserved their identity and the authentic forms following the former one or according to the new directions of activities (tourism), however, have not suffered from the town development impact as adjacency that produces disharmony. The most damaged by the town development appear to be the few constructions that are considered of the most importance for the formation of the corporate memory; they could be characterized as representing the rough changes of the form and its relationship with the surroundings, notwithstanding, in suitability with tourism needs, as the 2007-2013 general plan regulations states. A fair part of the Druskininkai architectural heritage objects remain un-cared for, desolate, having lost their representative function and the potential of suiting the tourism needs and do not form the original and peculiar resort architectural texture. They forlornly get lost from the resident communal memory and among the touristic routes. |
