Atributavimo principai ir jų taikymas Lietuvos dailės muziejų praktikoje

Atribucija – viena svarbiausių dailėtyros disciplinų – Lietuvoje svarbi keletu aspektų: muziejuose esančių kūrinių atribucijų tikslinimo, naujų kūrinių įsigijimo Lietuvos ir užsienio antikvariatuose bei muziejų atribucinės veiklos įtraukimo į meno kūrinių rinką. Muziejų praktikoje visi šie aspektai tampa esminiais, kai, formuojant kolekcijas, tenka pirkti kūrinius arba leisti katalogus, knygas, pristatyti kolekcijas parodose. Visa tai skatina daryti išvadą, kad dailės muziejuose turėtų būti išvystyti aiškūs principai kūrinio autentiškumui ir autorystei nustatyti. Šiame magistro baigiamajame darbe tiriama atributavimo proceso raida Lietuvoje ir nustatomi Lietuvos muziejų praktikoje taikomi atributavimo principai. Magistro baigiamojo darbo naujumas yra sietinas su pasirinktu tyrimo aspektu – atribucijos ir Lietuvos muziejų praktikos santykiu. Jame slypi ir darbo sudėtingumas bei su tyrimu susijusios problemos. Šiuo aspektu tyrimų Lietuvoje dar nėra atlikta, todėl tai yra pirmas bandymas struktūruotai pažvelgti į atribucijos problemą Lietuvos muziejuose, panaudojant užsienio atributavimo istorijos bei šiandieninės praktikos žinias. Lietuvos atributavimo raidą lėmė istorinė-politinė šalies situacija. 1940 m. pabaigoje, paskubomis nacionalizuojant dvarų turtą, buvo prarasta nemažai meno kūrinių duomenų. Būta atvejų, kai muziejininkai ne tikslino siužetus, bet juos apibendrino, painiojo, verčiami skubos ir ideologinių priežasčių. Politinė situacija lėmė tai, kad tarybiniais metais muziejuose lankėsi išimtinai tik Sovietų Sąjungos specialistai. Tarybų Rusijos konsultantai daugiausiai atributavo senosios dailės kūrinius. Lietuvos muziejų atribucijų dokumentai yra labai negausūs, o oficialūs dokumentai egzistuoja tik nuo XX a. pabaigos. Tokia padėtis sietina su muziejininkų požiūriu į atributavimo praktiką, kuri suvokiama ne kaip mokslinė tiriamoji veikla, o kaip elementarus praktinis darbas. Šiandieninėje Lietuvos dailės muziejų atributavimo praktikoje yra kompleksiškai taikomi pagrindiniai tyrimo būdai: vizualinė analizė, eksperto išvados, šaltinių tyrimas bei gamtamoksliniai metodai. Tačiau svarbiausias šiandieninio atributavimo principas – tarpdiscipliniškumas, kuris siejasi ne tik su gamtos mokslų metodų panaudojimu, bet ir ryšių su mokslo institutais, privačių galerijų darbuotojais ir kolekcininkais palaikymu – Lietuvoje dar nėra akcentuojamas. Pagrindinis atributavimo principas Vakarų Europoje ir JAV – glaudus teorijos ir praktikos ryšys. Lietuvoje dailėtyra atribucijos srityje apsiriboja praktine veikla, o teoriniai klausimai nekeliami – todėl atsiranda tam tikrų neigiamų reiškinių net ir šiandieninėje muziejinėje veikloje.

The attribution is one of the most important disciplines of art historical research. It is important in Lithuania in few different ways: the revise of attributions at museums, the new acquirements from the external antique shops, and the involvement of museums’ practice of attribution to the art market. All these aspects become essential when new paintings are acquired, catalogues and books are published or collections are represented at the exhibitions. It supposes an idea that museum should have certain developed unequivocal principles to authenticate and attribute the work of art. Thus the evolution of attribution’s process is deduced and the principles used in the museums’ practice of attribution in Lithuania are ascertained in these postgraduate thesis. The newness of the thesis is pertained to the chosen aspect of the study – relation of the attribution and the practice developed at Lithuanian museums. This aspect contains certain complication and the problems related to the research. There is no research made in Lithuania revealing this aspect, therefore this is the first try to look constitutionaly at the attribution problem at Lithuanian museums, using the knowledge of the Western attribution’s history and the current practice. The historical and political situation had an impact on the evolution of the attribution’s practice. The soviet ideology forced to ignore sparing data from the nationalized manors; there are cases when museums’ workers did not correct but generalized the subject. Because of the political situation at the Soviet period the museums were visited mainly by the specialists from the Soviet Union. The consultants from Russia had attributed mostly the works of art by the old Western European masters. Spare documents of attribution in museums in Lithuania and the official documents exist only from the end of the 20th century. Such a situation involves the viewpoint to the attribution as to the basic everyday practice of the museum worker, but not as to a scientific research work. The main principle of attribution in the West is the close relation of the theory and the practice. The Lithuanian art research in the field of attribution confines itself to the practice, and the theoretical questions are not raised, which is the reason to emerge for some negative appearance. There is a complex of main methods used in the current attributions practice at Lithuanian museums: the visual analysis, the conclusion of an expert, the research of documentary resource, and the technical examination. The interdisciplinarity as the main principle of the current attribution’s practice – related not only to the technical research but also to liaise with the institutes and art academies – is not laid stress in Lithuania on this subject.