Sovietinė antireliginė politika Šiluvoje 1944-1990 metais

Sovietų Sąjunga Katalikų bažnyčią laikė realia grėsme komunizmui, todėl ėmėsi antireliginės politikos dar 1940 m. Okupuotoje Lietuvoje sovietinė valdžia sukūrė tam tikrą religinės veiklos reguliavimo mechanizmą: buvo apribojama religinių organizacijų ir Katalikų Bažnyčios institucinė veikla, visuomenėje skleista ateistinė bei antireliginė propaganda. Šio darbo tikslas – ištirti Sovietų Sąjungos valdžios taikytą antireliginę politiką Šiluvos katalikų bendruomenės atžvilgiu. Ir uždaviniai: apžvelgti pagrindines religinius reikalus tvarkiusias sovietines Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos struktūras; išsiaiškinti esmines Šiluvos Katalikų bažnyčios atžvilgiu taikytas antireligines priemones, jų efektyvumą ir pasekmes; išnagrinėti sovietų režimo taikytus visuomenės ateizacijos metodus Šiluvos gyventojų atžvilgiu; aptarti Šiluvos, kaip šventos vietos, sovietinės valdžios rengtus sunaikinimo planus, jų įgyvendinimą ir rezultatus. Antireliginę politiką Šiluvoje vykdė tiek sovietinės represinės struktūros, tiek vietinės valdžios tarnybos ir organizacijos: Raseinių rajono Valstybės saugumo komisariato poskyris, RKRT įgaliotinio Lietuvoje atstovas, Raseinių rajono ir Šiluvos apylinkės vykdomieji komitetai bei LKP Raseinių rajono komitetas. Tarp bažnyčios ir sovietinių institucinių tarnybų tarpininkavo Šiluvos religinės bendruomenės susivienijimo vykdomasis organas – „dvidešimtukas“, kuris, po Sovietų Sąjungos įvykdyto prievartinio bažnyčios žemių ir maldos namų nusavinimo, tapo pagrindiniu Šiluvos bažnyčios nuomotoju. Vienu antireliginės politikos metodu buvo griežtesnė dvasininkų veiklos cenzūra. Kunigams, taikant įvairias sankcijas, buvo uždrausta ar apribota pastoracinė veikla. Antireliginė politika taikyta ir visuomenės atžvilgiu. Buvo vykdomas prievartinis vaikų antireliginis ugdymas, katekizacijos draudimas, suaugusiųjų ateizacija, įvairiais komunikacijos kanalais skleidžiama antireliginė propaganda. Siekiant panaikinti Lietuvos gyventojų religinę tradiciją lankyti Šiluvą, buvo parengtas Šiluvos, kaip šventos vietos, likvidacijos projektas. Kasmet rugsėjo mėnesį įvairiais būdais buvo trukdomi Šilinių atlaidai. Nuo 8 deš. Šiluvoje apsilankančių maldininkų vis daugėjo, galbūt tai tapo savotiška protesto forma prieš sovietinį režimą. Dėl nemažėjančio maldininkų skaičiaus, Šiluvos, kaip šventos vietos, „sunaikinimo projektas“ taip ir liko neįgyvendintas.

The Soviet Union considered the Catholic Church being a real threat to Communism and therefore, it had undertaken antireligious policy as far back as 1940. The Soviet government created a certain religious control mechanism: they restrained the activities of religious organisations and the institutional activity of the Catholic Church, and spread atheistic and antireligious propaganda among the society. The aim of this study is to analyse the antireligious policy employed by the government of the Soviet Union in respect of Šiluva Catholic community. The tasks: to review the main Lithuanian SSR structures responsible for the religious matters; to figure out the main antireligious measure sapplied, the effectiveness and consequences towards Šiluva Church; to analyse the atheistic methods applied by the Soviet Union towards Šiluva population; to discuss the obliteration plans, their implementation and results of Šiluva town as a sacred place. The antireligious policy in Šiluva was carried out by the Soviet repression structures as well as the local governmental services and organisations: the State Security Commissariat Subdivision of Raseiniai district, a representative of the commissioner of the Council for Religious Affairs (RKRT) in Lithuania, the administrative committees of Raseiniai district and the suburbs of Šiluva, and the Communist Party of Lithuania (LKP) committee of Raseiniai district. The unification administrative body of the religious community of Šiluva, called ‘twenty’, mediated between the Church and the Soviet institutional services, which became the leading tenant of the Šiluva Church after the forced expropriation of Church lands and chapels by the Soviet Union. One of the antireligious policy methods was a severe censorship of clergymen activity. With various sanctions in action, priests’ pastoral activity was restrained or even prohibited. The society also felt the antireligious policy. The antireligious education was forced on children, catechism was prohibited, atheism was forced on adults, anti - religious propaganda was translated through various communication channels. In order to terminate the Lithuanian religious tradition to visit Šiluva as a sacred place, there was a liquidation project prepared. Every autumn they disturbed the Šilinės feast in various means. However, the number of Šiluva visiting worshippers was only increasing since the 8th decade; it may had become a certain form of protest against the Soviet regime. Because of the growing number of worshippers, the ‘Šiluva liquidation project’ remained unrealized.