Daugiametės svidrės (Lolium perenne L.) laukinių populiacijų genetinė įvairovė
Juozaitytė, Edita |
Daugiametės svidrės (Lolium perenne L.) pasižymi derlingumu ir labai gera pašaro kokybe. Šios savybės nulėmė daugiamečių svidrių paplitimą daugelyje šalių. Lietuvoje svidrės auginamos seniai, tačiau nėra labai paplitusios dėl nepakankamai gero žiemojimo. Intensyvus svidrių auginimas pašarui Europoje mažina jų genetinę įvairovę. Jau dabar Lietuvoje liko labai mažai natūralių pievų ir jų tolimesnis likimas nėra aiškus, nes laukiniai ekotipai, esantys valstybės įstatymais nesaugomose teritorijose gali negrįžtamai dingti ar būti sunaikinti. Siekiant neutralizuoti šią genetinę eroziją, genų bankuose saugomi platūs svidrių genetiniai ištekliai. Laukiniai ekotipai, renkami natūraliose ar pusiau natūraliose augavietėse daugumoje atveju nėra pakankamai vešlūs, tačiau dalis jų – atsparūs biotiniams ir abiotiniams veiksniams, todėl gali būti naudojami kryžminimuose (Lemežienė, Kanapeckas, 2008). Dešimties laukinių populiacijų, surinktų Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje, Slovakijoje ir Lenkijoje, genetinė analizė buvo atlikta naudojant polimerazine grandinine reakcija pagrįsta paprastų kartotinių sekų intarpų (ISSR – PGR) žymeklių sistemą. Ištyrus 10 populiacijų po 8 genotipus su 12 ISSR pradmenų (G10, 155H, UBC822, UBC834, UBC847, UBC848, UBC852, UBC858, UBC823, UBC827, UBC857, G02) gauti 189 DNR fragmentai, iš kurių 59 (31,2%) buvo polimorfiški. Pagal M. Nei ir W. H. Li formulę (1979), bei Dice (1945) apskaičiuoti vidupopuliacinis ir tarppopuliacinis genetiniai atstumai siekė atitinkamai nuo 0,287 – 0,411 ir 0,56 – 0,94. Gauti rezultatai naudojantis UPGMA skaičiavimo metodu atskleidė dvi pagrindines L. perenne populiacijų gupes, kurias sudarė 3780, 3051, 3774, 3776 bei 3705, 3376, 3706, 3467, 3388 populiacijos. Gauti rezultatai atskleidė didelę egzistuojančią vidupopuliacinę ir tarppopuliacinę daugiametės svidrės tirtų laukinių populiacijų genetinę įvairovę.
Perennial ryegrass (Lolium perenne L.) is characterized by a very good yield and forage quality. These features led to the spread of perennial ryegrass in many countries. Ryegrass has been grown for a long time in Lithuania, but it is not widespread due to a poor overwintering. Intensive cultivation of ryegrass for animal feed in Europe reduces their genetic diversity. Already, in Lithuania, there is very little natural grasslands and their future fate is uncertain because the wild ecotypes in the areas unprotected by law may be irreversibly lost or destroyed. To neutralize this genetic erosion, wide genetic resources of ryegrass are stored in gene banks. Wild ecotypes collected in natural or semi-natural habitats in most cases are not productive enough, but some of them demonstrate resistance to biotic and abiotic factors, which may be used for crossing (Lemežienė, Kanapeckas, 2008). The genetic analysis of ten wild populations collected in Lithuania, Russia, Ukraine, Slovakia and Poland, was performed using polymerase chain reaction based on a inter-simple sequence repeats‘ (ISSR - PCR) marker system. Examining 10 populations of 8 genotypes with 12 ISSR primers (G10, 155H, UBC822, UBC834, UBC847, UBC848, UBC852, UBC858, UBC823, UBC827, UBC857, G02) allowed to obtain 189 DNA fragments, of which 59 (31.2%) were polymorphic. Genetic distances according to M. Nei and W. H. Li (1979) and Dice (1945) formulas for intra-populiation and inter-populiation estimateswere from 0.287 to 0.411 and 0.56 to 0.94, respectively. The obtained results using the UPGMA method of calculation has revealed two main L. perenne group populations which consisted of 3780, 3051, 3774, 3776 and 3705, 3376, 3706, 3467, 3388 populations. The results revealed a significant intra-populiation and inter-populiation genetic diversity of studied perennial ryegrass wild populations.