Kolektyvinė atmintis ir lietuviška satyrinė periodika 1988-1992 m

Tyrime nagrinėjama kolektyvinės atminties raiška ir formavimas(is) lietuviškoje 1988 – 1992 m. satyrinėje periodikoje. Kolektyvinė atmintis – tai tam tikrą grupę, socialinį konstruktą, susaistantys ir įpareigojantys atsiminimai. Satyrinės periodikos leidiniai – “Šluota”, “Kranklys”, “Kuntaplis”, “Titnagas” ir “Ūpas” - reflektavo kolektyvinę atmintį ir pokyčius joje bei, būdami atminties politikos dalimi, ją formavo. Analizuojami satyrinės periodikos leidiniai satyros vaizdinių sėmėsi iš aktualių ir reikšmingų politinės ir kultūrinės istorijos įvykių, reiškinių, procesų ir simbolių, reflektuodami jų reikšmes, reprezentacijas bei vertinimo pokyčius. Šaltiniuose atsispindi ir vyksta praeities perinterpretavimas (sovietmečiu ignoruotų, nutylėtų ir slėptų faktų paviešinimas, vertybinių nuostatų kaita), matyti su istorijos revizija susiję pokyčiai leidinio struktūroje ir retorikoje („Šluotos“ atveju aiški transfomacija, „Kranklio“ retorika išlieka bemaž nepakitusi). Kokie praeities faktai, reiškiniai ir procesai atrandami bei akcentuojami priklausė nuo leidinio specifikos. Satyrinių periodikos leidinių naratyvui būdingas, kaip ir viešajame diskurse vyravęs, dichtominis „savi - svetimi“ ar „gerieji - blogieji“ mąstymas, nagrinėjamu periodu išlikęs, nors tiedu poliai ir apsikeičia vietomis („Šluota“). Toks mąstymas, kaip ir simbolinių reikšmių ansamblių transformavimas(is) grindžia ir herojų bei antiherojų, kitų simbolių reprezentacijų, pasirinkimą. „Savi“ reiškė „mūsų“: kolektyvinė atmintis saisto grupę tiek, kiek ši geba apibrėžti praeitį kaip „mūsų“. Todėl kito ir buvo atspindimi laiko ir erdvės matmenų apibrėžimai – atmintinos datos (politinio ir kultūrinio kalendoriaus revizija), „mūsų“ laiko įprasminimas (Lietuvos, ne Maskvos), „grįžimas į Europą“ (atspindima geografinio Europos centro Lietuvoje, padėties tarp rytų ir vakarų tema), šalies istorijos trukmės modeliaviams (nuo 70 prie 50 metų). Kolektyvinė atmintis saugoma taip vadinamose atminities vietose (paminklai, kraštovaizdis ir jo detalės, toponimija), kurios tampa skirtingai interpretuojamų praeičių kovos objektu: nagrinėjamuose šaltiniuose atspindima ir vertinama sovietinių monumentų griūtis ir naujųjų statymas, taip pat imperatyvai saugoti šalies gamtovaizdį ir keisti simbolinį kraštovaizdį – vietovardžius. Analogiškai, kaip simboliniam kapitalui, skiriamas dėmesys kalbai.

The research analyses the formation and expressions of collective memory in Lithuanian satirical periodicals in the period from 1988 to 1992. Collective memory is hereby referred to as the memories that bind individuals to a certain group, social construct, imposing commitment to that particular group. The satirical periodicals, the Sluota, the Kranklys, the Kuntaplis, the Titnagas and the Upas, reflected upon collective memory and the changes it underwent, at the same time, being a part of memory policy, they shaped collective memory. The periodicals used significant and relevant events, phenomena, processes and symbols from political and cultural history for creating satiric images, mirroring their meaning, representations and the changes in their assessment. The analyzed sources reflect and experience themselves reinterpretation of the past (revealing the unrevealed, ignored and suppressed by the Soviet regime facts from the past, value assessment), the revision outside gets reflected within the source’s structure and rhetoric (such a transformation is vivid in the case of the Sluota, whereas the rhetoric of the Kranklys remains virtually the same). The peculiarity of the source was a decisive factor in determining the things to be revealed and remembered. The narrative of satirical periodicals was characterized, as within the dominating public discourse, dichtomic “us - them\" or \"the good – the bad\" way of thinking, which remained throughout the period, or had the two poles changing their places (as in the Sluota). This, together with the transformation of sets of symbolic meanings, defined the usage of symbols and portraying heroes and villains. \"Us\" also means \"our\": the group is bound by collective memory as far to the past as the group is able to define it as “our”. Therefore, the definitions of spatial and temporal dimensions altered, as it was with memorable dates (the revision of political and cultural calendar), the meaning of \"our\" time (Lithuanian, not Moscow’s), \"returning to Europe\" (reflected in such topics as Europe’s geographical centre situated in Lithuania, being between the East and the West), the span of the country's history (changing from 70 to 50 years). Collective memory is stored in the so-called landscapes/sites of memory (monuments, landscapes and its details, toponymy), which become the object of contested pasts: the fall of Soviet monuments and the construction of new ones, imperatives to preserve the country’s landscape, changes in place-names are reflected in the sources analysed. Similarly, language, as symbolic capital, is in focus.