| Abstract: | Magistro darbe analizuojama, kokie pagrindiniai antiutopijos žanro bruožai atsiskleidžia šiuolaikinėje lietuvių ir užsienio autorių prozoje. Tiriamoji medžiaga ir šaltiniai – du lietuvių autorių romanai: G. Alekos „Ėriukėlis stiklo ragais“ (2003m.) ir G. Beresnevičiaus „Paruzija“ (2005m.), bei du Kanados rašytojos M. Atwood romanai: „Oriksė ir Griežlys“ (išleista 2003m., išversta į lietuvių kalbą 2004m.) ir „Tarnaitės pasakojimas“ (išleista 1986m., išversta į lietuvių kalbą 2012m.). Kūrinių pasirinkimą lėmė juos vienijantis antiutopijos žanras, panašios temos. Šie romanai pasirinkti neatsitiktinai: lietuvių autorių darbai vaizduoja būsimą Lietuvos viziją, kartu ironizuoja esamą gyvenimą, M. Atwood romanai yra vieni garsiausių, kurie atskleidžia antiutopinę viziją po pasaulinės katastrofos. Keturis pasirinktus romanus vienija dvilypis pasakojimo modelis, savitas laiko ir erdvės aptarimas, protagonisto transformacijos. Teorinėje darbo dalyje aptariamas ne tik pats antiutopijos terminas, šio žanro reikšmė ir bruožai, bet ir jo ištakos: utopija, satyra, ironija, taip pat aptariamos paralelės su moksline fantastika. Antiutopija yra literatūros žanras, kritiškai vaizduojantis gyvenamo meto neigiamas visuomenės raidos tendencijas, parodantis pavojingus blogybių padarinius. Pastebėta, kad šiuolaikiniai nagrinėjami kūriniai turi antiutopijai būdingus bruožus, tačiau juose kartu gausu ir mokslinės fantastikos užuominų. Romanuose ryški protagonistų linija, jų transformacijos į gyvūnus ar daiktus: į Sniego žmogų („Oriksė ir Griežlys“), į vilkolakį („Paruzija“), į roplę („Ėriukėlis stiklo ragais“) ir į indą, talpyklą („Tarnaitės pasakojimas“). Vaizduojama daug technikos naujovių, medicinos laimėjimų, aptariamos organų transplantacijos, žmonių klonavimo, eutanazijos, surogatinių motinų temos. Romanuose veiksmo vieta siejama ir su salos metafora, kuri reiškia uždarumo ir atskirtumo erdvę. Antiutopinis romanas pradeda vaizduoti pasaulį po katastrofos, kai išnaikinami žmonės, sukuriami nauji individai, nelieka senojo šeimos modelio, keičiasi moters padėtis visuomenėje – jos neturi jokių teisių, negali skaityti, rašyti, bendrauti, jų pareiga išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Romanų pabaiga artima apokalipsei, vaizduojamas pasaulis priartėja prie pasaulio pabaigos modelio, tačiau nagrinėjamuose romanuose ryškus ir ėjimo ir išėjimo motyvas. Nagrinėjami romanai išsaugojo pagrindinius antiutopijos žanrui būdingus bruožus.
This work analyses the reflection of the main features of antiutopia in modern lithuanian and foreign literature. Exploratory material and sources – two novels of lithuanian authors: G. Aleksa‘s „Ėriukėlis stiklo ragais“ (2003) and G. Beresnevičius‘s „Paruzija“ (2005), and two novels of Canadian writer M. Atwood: „Oryx and Crake“ (published in 2003, translated into lithuanian in 2004) and „The Handmaid‘s Tale“ (published in 1986, translated into lithuanian in 2012m.). The works were chosen because of the general feature of antiutopia, similar subjects. The novels were not chosen accidentally: the lithuanian novels reveal future vision of Lithuania, and ironizes present life, M. Atwood‘s novels are one of the best that reveal the antiutopian vision after world‘s catastrophe. The four novels are united by dual narrative model, individual discussion of time and space, transformations of protagonist. Theoretical part not only discusses the definition, meaning and features of antiutopia, but also deals with its origins: utopia, satire, irony. Besides, the parallels with science fiction are discussed. Antiutopia is the genre of literature that critically reveals negative tendencies of the evolution of society of present time, and shows critical consequences of mischief. It is observed, that the modern discussed woks carry the typical features of antiutopia, but also these works are full of references to science fiction. The line of protagonists, their transformations into animals or objects: into Yeti („Oryx and Crake“), into werewolf („Paruzija“), into reptile („Ėriukėlis stiklo ragais“) and into vessel, container (The Handmaid‘s Tale) is outstanding in the novels There are many innovations in technology, medical achievements, the themes of organ transplantation, human cloning, euthanasia, surrogate mothers are discussed. The location of action is related to the metaphor of an island, that means the space of insularity and isolation Antiutopic novel revels the world after the catastrophe, with destroyed people, new individuals made, without old family model and new position of a woman in society – they have no rights, are unable to read, write, communicate, their duty is to deliver a child. The ending of the novels is close to apocalypse, the revealed world gets very close to the model of world end. But the motif of movement and departure is also strong. The discussed novels retained the main features of antiutopia. |
