Policy of country’s image: the experience of Japan’s 21st century public diplomacy

Abstract

Dissertation investigates the peculiarities and changes of Japan’s public diplomacy during late 1900’s and early 2000’s, and identifies the factors, which influenced or hindered its success. The raised question was, how Japanese Government manages to achieve the success of its international image in early 2000’s and what are the main newly raising challenges in the post-Cold War world. Author constructs self-dependently the structural-process scheme of the policy of country’s image, including not only such constituents as the aims, the object, the subject, the means and activities of it, but also pays special attention to the factor of resources of country image, integrating them into the scheme through the mechanisms of encapsulation and immanent triangle. Applying this scheme to the analysis of selected governmental documents and expert interviews, author researches the structure of Japan’s public diplomacy of 2001-2009, identifies its tendencies since 1970’s, and highlights its strengths, weakneses, opportunities and threats.

Disertacijoje analizuojami Japonijos viešosios diplomatijos ypatumai ir pokyčiai XX-XXI a. sandūroje ir identifikuojami veiksniai, turintys įtaką Japonijos įvaizdžio formavimo sėkmei. Iškeliama darbo problema: kokiomis priemonėmis Japonijos vyriausybei pavyksta užtikrinti savo tarptautinio įvaizdžio sėkmę XXI a. pradžioje, ir kokie pagrindiniai iššūkiai jai kyla besikeičiančiame pasaulyje po Šaltojo karo. Disertacijoje savarankiškai sukonstruojama šalies įvaizdžio politikos struktūrinė-proceso schema, kurioje be tokių viešosios diplomatijos dėmenų kaip tikslai, objektas, subjektas, veiklos ir priemonės, didelis dėmesys skiriamas šalies įvaizdžio šaltinių veiksnio įtraukimui per enkapsuliavimo ir imanentinio trikampio mechanizmus. Pritaikant šią schemą atrinktų vyriausybinių dokumentų ir ekspertų interviu duomenų analizei, yra ištiriama 2001-2009 m. laikotarpio Japonijos viešosios diplomatijos struktūra, identifikuojamos jos raidos tendencijos nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio, išryškinamos stiprybės, silpnybės, galimybės ir grėsmės.