Populiariausių tarpukario dramų ideologinė analizė

Abstract

Tarpukario laikotarpio teatras turi dar daug neatsakytų klausimų, kurie sovietmiečiu buvo laikomi keksmingu buržuazinės kultūros palikimu. XX a. pradžios teatro recepcijoje buvo daug nutylėjimų ir ideologizuotų vertinimų, todėl bandymas nubrėžti vaizdinį, kuris nusakytų žiūrovų pamėgtus kūrinius, leidžia pažinti žiūrovų lūkesčius, išskirti aktualiausias temas, taip pat analizuoti daugiausiai įtakos tarpukario laikotarpio žiūrovams padarusius kūrinius. Tyrimo objektas - Valstybės teatro populiariausi pastatymai, kuriems analizuoti pasitelkiami dekonstruojantys ideologijos įrankiai. Žinoma, čia neišvengiamai tenka kalbėti apie etnolingvistinį tapatybės modelį, kurio analizei jau skirtas didelis dėmesys humanitarinuose tyrimuose. Tai lyg tarpukario laikotarpio mitas, išryškinantis kalbinę tapatybę bei pabrėžiantis įsteigiamą atskirtį tarp tautinių grupių, taip pat plačiai analizuotas atsižadėjimo bendros istorijos su Lenkija motyvas. Pasirinkta teorinė prieiga neleidžia atmesti šio požiūrio kaip “klaidingo”, nes vertinimai klaidingas/teisingas postmodernios ideologijos kritikos fone yra metodiškai netikslūs. Etnocentristinis modelis teisingas kaip ir kitos ideologinės mistifikacijos, kurios kontroliuodavo ir formuodavo žmogaus pasaulio matymą. Didžiojo Kito pasirodymas dramose tapdavo steigtimi žiūrovui spektaklio metu formuoti save tapatybę. Didesnis dėmesys suteikiamas tautinės tapatybės analizei, nes jos kanonas smarkiai išsiplėtojęs ir tampa būtina diskusija su vyraujančiu tarpukario vertinimu. Jam analizuoti reikia ieškoti būdo išsivaduoti iš etnolingvistinės traktuotės modelio, nes gausu įvairiausių ideologijų, kurios lieka nuošalyje sureikšminus kalbinį aspektą.

In the interwar period the theatre left many unanswered questions, which were perceived as remains of the obnoxious bourgeoise culture in the Soviet era. At the beginning of the 20th Century there were many reticences and ideological evaluations in the reception of theatrical performances. Therefore the attempts to create an image which would incorporate spectators‘ favourite artworks, allow to explore spectators‘ expectations and distinguish the relevant subject-matters. The objective of this thesis – the most popular theatre performances that are analyzed by the tools of an ideology disclosure. The discussion about the ethnolinguistic identity theory is unavoidable and it is broadly analysed in humanitarian research. It is as the myth of the interwar period which emphasizes linguistic identity and highlights the separation between national groups. The main focus was set for the analysis of a national identity, because it is an important discussion in terms of the interwar period. It is believed, that in order to uphold nationality, language, customs and earth attributes are necessary. This belief is a mystification of ideology which affects the possibility of seeing the world. To analyze this, one needs to disengage from the ethnolinguistic identity perspective as it is full of ideologies. The rejection of an attitude or the revelation of false would confront with the concept of postmodern critique of ideology. The former seeks to reveal various ideological narratives. In this paper, ethnocentric model is recognized as eligible, together with the other ideological mystifications which have controled and structure human vision of the world. The appearance of the Other in the performances was a way to shape the beliefs of one‘s national identity.