| Abstract: | Šeima yra pagrindinis ir pirmutinis ţmogaus ugdymo veiksnys. Jonas Paulius II (1995) savo enciklikoje Gyvybės evangelija rašė, kad šeima yra gyvybės šventovė ir ji savo narių gyvenime vaidina ypatingą vaidmenį nuo gimimo iki mirties. „Šeimos institucija yra pirmoji, kurios poveikį vaikas patiria nuo gimimo iki mokyklos lankymo pradţios“ (Ralys, Burvytė, 2012). Tačiau ne visi vaikai Lietuvoje auga savo šeimose. LR Statistikos departamento duomenimis kiekvienais metais tėvų globos dėl įvairių prieţasčių netenka apie 2000 vaikų, apie 1400 iš šių vaikų patenka į institucinius globos namus, kiti – pas giminaičius, įvaikinami ar globojami šeimynose. Panagrinėjus penkių paskutiniųjų metų statistiką, matyti, kad institucines globos įstaigas kasmet palieka vidutiniškai apie 450 jose augusių vaikų, apie 22 proc., tai yra apie 100 jaunuolių šias įstaigas palieka jau sulaukę pilnametystės. Todėl šie jauni ţmonės augę institucijose, patyrę daug psichologinio, emocinio diskomforto, yra visiškai nepasiruošę būsimam suaugusiojo žmogaus gyvenimui, būsimam pašaukimui. Sulaukę pilnametystės, šie jauni, savarankiškam gyvenimui maţai pasiruošę ţmonės, privalo palikti globos instituciją ir kurti gyvenimą jiems sunkiai atpaţįstamoje, svetimoje aplinkoje. Tuomet jauną žmogų ištinka adaptacinis šokas.Tačiau šeimos gyvenimui, ilgalaikiam įsipareigojimui ir ištikimam santykiui šie jaunuoliai nėra visiškai pasirengę dėl labai suprantamų priežasčių: 1.Visiškai nėra tolimojo pasirengimo šeimai – neturi šeimos ir tėvų pavyzdţio arba turi neigiamą pavyzdį, kuris nesuteikia reikiamų ţinių, kas yra šeima ir meilė. 2.Artimasis rengimas santuokai suţadėtuvių ir draugystės laikotarpiu yra neįmanomas dėl pedagogų ir auklėtojų kompetentingumo stokos arba dėl pačių jaunuolių nesugebėjimo priimti ir suprasti jiems teikiamą informaciją. 3.Tiesioginio rengimo santuokai ir šeimai, kurie vyksta prieš Santuokos sakramentą Šeimų centruose, šie jaunuoliai daţnai neišklauso, nes jie retai tuokiasi Baţnyčioje, taip pat ir civilinės santuokos įsipareigojimų jie nenori, nes iš karto, dėl tam tikrų jų patirčių ir stereotipų, programuojasi skyryboms.
Family is the cornerstone of development in every human’s life. John Paul II (1995) in his encyclical letter The Gospel of Life wrote that family is the sanctuary of life, which plays a very important role in its member’s lives from birth till death. “Institution of family is the first one that child gets to know from his birth till the time child starts schooling” (Ralys K., Burvyte S., 2012). Nevertheless, not all the children are growing up in their own families. Lithuanian Republic Department of Statistics shows that every year about 2000 children for various reasons lose their families. 1400 end up in children’s homes while the rest undergo fostering or adoption. If we look at the statistics of the last 5 years, we see that in average about 450 children every year leave children’s homes and about 22 per cents, which is about 100 young people, leave these institutions only after they become of full age. Therefore these young people being brought up institutionalised and having experienced a lot of psychological as well as emotional discomfort are not ready for adulthood and for their calling. These young people once they become of full age, even if they are not ready to live independently, they have to leave children’s home and start living in the environment that is very little known and foreign to them. That’s when they get adaptation shock. For the family life, long lasting commitment and faithful relationship these young people are not ready for the following reasons: 1. They don’t get ‘long-range’ preparation for the family, which means they don’t get a model of family from parents or that model is a negative one, which does not give enough of information about what family and love are all about. 2. ‘Close’ preparation for the marriage in time of engagement or friendship is impossible because of lack of competence among teachers and children home staff or because of lack of ability in young people themselves to take in and understand the information that is presented to them. 3. ‘Direct’ preparation for the family, that take place in Family Centres before young people can receive a Sacrament of Holy Matrimony, they do not undertake because they rarely get married in the church. They get the civil matrimony rarely as well, because of bad experiences or stereotypes and set their minds on divorce. Looking into scientific literature and research, we can see that children’s home residents are not prepared enough for marriage and family life, their needs for preparation are unknown. Therefore it is very important to get data on how to help such people to get ready for future marriage and family, research their needs and write recommendations. It is possible to make an empirical research, which can be used as a ground for recommendations that we can offer to organisations that assist those individuals with preparation for marriage and family life. |
