Ar Lietuvos teisės aktai nepažeidžia saulės energijos gamintojų teisių?

Abstract

Atsinaujinantys energijos ištekliai yra energijos ištekliai gamtoje, kurių atsiradimą ir atsinaujinimą nulemia gamtos vyksmai: saulės energija, vėjo energija, geoterminė energija, hidroenergija, biomasės energija. Beveik visų atsinaujinančių išteklių pradinis šaltinis yra Saulės energija. Didelę reikšmę būtent Atsinaujinančių išteklių energetikos srities plėtrai Lietuvoje, turi Europos Sąjunga. 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją. Pagal Direktyvą, Lietuva turi užtikrinti, kad 2020 m. atsinaujinančių išteklių energijos dalis bendrajame galutiniame energijos suvartojime sudarytų ne mažiau kaip 23 proc. Galima manyti, kad būten siekiant įgyvendinti šį tikslą, Lietuvoje 2012 m. buvo nustatyti labai palankūs elektros energijos supirkimo tarifai, pvz. saulės elektrinių iki 30 kW įrengtosios galios savininkai, gaudavo net 1,44 Lt/kWh. Tai yra beveik tris kartus daugiau nei yra mokama šiuo metu. Dėl patrauklių supirkimo tarifų ir atpigusios saulės jėgainių įrangos, daugelis verslininkų gausiai inverstavo į šią atsinaujinančių išteklių energetikos sritį. 2013 m. sausio 17 d. Seimas plenariniame posėdyje priėmė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo ir lydimųjų teisės aktų pataisas, kuriomis, buvo siekiama užtikrinti viešojo intereso apsaugą, kad ateityje būtų galima išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Šiame darbe bus aptarta situacija, kuri lėmė teisės aktų pokyčius saulės energijos gamintojams, analizuojama ar naujos įstatymų pataisos dėl atsinaujinančių išteklių energetikos nepažeidžia elektros iš saulės energijos gamintojų teisių, būtent – įstatymo negaliojimo atgal ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų. Taip pat aptariant minėtų principų turinius bus aiškinamasi ar minėti principai buvo tinkamai įvardinti ir taikyti su darbo tema susijusioje teismų praktikoje. Norint patvirtinti darbe iškeltą hipotezę, jog saulės energijos naudojimo skatinimas ir didesnio tarifo mokėjimas gaminantiems elektrą iš saulės energijos, nėra kenkiantis viešiesiams interesams, bus aptartas viešasis interesas ir su juo susiję aspektai.

Renewable sources of energy are ones, which natural generation and renewing process are caused by the natural factors: solar energy, wind energy, geothermal and hydro energy, biomass energy, etc. A primary source for almost all the renewable energy sources is solar energy. The European Union has a great importance for development of the field of Renewable Energy. In 23 of April 2009 the European Parliament and the Council adopted the Directive 2009/28/EC on the promotion of the use of energy from renewable sources.According to the Directive Lithuania has to ensure that in 2020 the amount of renewable energy sources in gross final energy consumption is at least 23 percent. It can be assumed that in order to achieve this goal in 2012 Lithuania has established very favourable feed-in tariffs, for example the owners of solar power plants up to 30 kW of the installed capacity had received even 1,44 Lt/kWh. This is almost three times higher than those paid at this time. Attractive purchase tariffs and cheaper solar power plant equipment have caused a large investment of a big number of businessmen to the said field. On 17 January 2013 plenary meeting Seimas adopted amendments of the Law on Renewable Energy and its related legal acts in order to ensure protection of the public interest and preventing a growth of electricity prices in future. This paper aims to overview the situation, causing the mentioned changes of legal acts for the solar energy producers, also to analyze whether the new amendments do not violate rights of the producers of electricity from the solar energy, i.e. a principle of lex retro non agit, also the protection of legal expectations. Moreover, analysis of the content of mentioned principles will raise a question whether they were duly applied in court practice, related to the topic of this paper. In order to confirm the hypothesis that promotion of solar energy consumption and paying larger tariff for the producers of electricity from solar energy does not violate public interests, a concept of the latter and the related aspects will be discussed, as well.