Ar ribojimai šalims perduoti ginčą, turintį viešą interesą, arbitražui nepažeidžia šalių autonomijos laisvės ir teisės į teismą?
Marcinkevičius, Karolis |
Magistro baigiamajame darbe, remiantis Lietuvos ir užsienio teismų praktika, nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais bei specialia moksline literatūra siekiama išsiaiškinti ar ribojimas šalims perduoti ginčą arbitražui, turintį viešą interesą, yra pagrįstas. Taip pat siekiama išsiaiškinti ar tokie ribojimai nepažeidžia šalių autonomijos laisvės ir teisės į teismą. Sutarties laisvės principas, kuris įtvirtintas visose valstybėse, leidžia šalims sudaryti arbitražinį susitarimą. Arbitražiniu susitarimu šalys pačios nusprendžia kurioje valstybėje spręs galimai iškilusį ginčą bei kurios valstybės teisę naudos iškilusiam ginčui spręsti. Sudarydamos arbitražinį susitarimą šalys sutartinai atsisako teismo jurisdikcijos, kadangi ginčo sprendimas arbitraže joms pasirodo esantis patrauklesnis bei efektyvesnis nei nacionaliniame teisme. Šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą dėl teisės, iššskyrus ginčus, kurie pagal imperatyvias teisės normas negali būti nagrinėjami arbitraže. Magistriniame darbe yra analizuojami ginčo arbitruotinumo klausimai ir aiškinama kokie subjektai turi teisę nuspręsti ši klausimą bei kokia teise vadovaujantis. Taip pat darbe išskiriamos kai kurios nearbitruotinų ginčų kategorijos. Lyginamas Lietuvos ir užsienio valstybių nearbitruotinų ginčų teisinis reglamentavimas. Autorius taip pat apžvelgia kodėl arbitražas yra kritikuojamas kaip netinkamas ginčo sprendimo būdas ginčams susijusiems su viešu interesu. Galiausiai magistriniame darbe apžvelgiamas viešo intereso gynimas arbitraže. Pateikiami reikalavimai, kurie užtikrintų arbitražo procese imperatyvių teisės normų įgyvendinimą. Išskiriamos pagrindinės valstybės, kurios palaipsniui leido tam tikros kategorijos ginčus, turinčius viešą interesą, spręsti arbitraže. Nustatoma kaip skirtingų valstybių teisės normos bei aktai reglamentuoja tokių ginčų arbitruotinumą.
In my final master paper, on the basis of Lithuanian and foreign court practice, national and international laws with the help of adequate literature, my aim was to ascertain, if Considering public interest, do restrictions for parties to submit dispute to the arbitration infringe their freedom of autonomy and their right to take legal action in the court is reasonable. Moreover, it aims to elucidate, do those restrictions contravene parties autonomy to take actions in court of freedom. Freedom of parties agreement, which is acknowledged in majority of countries around the globe, allows these countries to set up arbitration agreement. With the help of arbitration agreement, parties have autonomy to decide in which country legal action will take place and which country law will have priority in case of major dispute between parties. By setting up arbitration agreement, parties arbitrarily refuses court’s jurisdiction, due to dispute being more appealing and more effective in comparison with national court. Within arbitration agreement, parties have all rights to pass on any dispute arisen, except when the actual dispute in accordance with the mandatory rules of law, cannot be dealt with by arbitration. My final master’s paper analyzes issues disputes ( arbitrability issues ) and explains which subjects have rights to decide the faith of this question and which law they should follow. Moreover, papers include distinguished dispute categories that cannot be arbitrated and comparison of lawful dispute regulations in Lithuanian and foreign countries.