Cultural Diplomacy of France and Italy and its Implementation in Lithuania (2011-2015)

Abstract

Cultural diplomacy has already gained increased attention from scholars and policy makers. Its relevance for the economic and political fields motivated the creation of several academic studies and the appearance of new theories. Governmental and non-governmental actors see themselves with numerous possibilities of action. France and Italy have chosen the establishment of cultural institutes under the supervision of the Ministries of Foreign Affairs to create a strong network of cultural diplomacy throughout the world, unified under one brand. However, initiatives non-related to the government have also developed and represent a significant share of the efforts in the field. Combining the work of governmental institutions and independent organizations, France and Italy establish a relevant presence of its cultural diplomacy in Lithuania. However, at first cultural diplomacy is defined, emphasizing constructivist approach to it. Then practices of cultural diplomacy of each state are analysed, using information obtained from semi-structured interviews, taken from experts from both governmental institutions and independent organizations. The third chapter is devoted to comparison of both cases and then conclusions are drawn. Interestingly, both non-governmental and governmental initiatives rely mainly on language courses in order to realize its activities, which might be rightly seen as the base of the strategy to attract the foreign public. They also place their trust primarily on the natural interest the locals already have in the countries instead of developing specific strategies to maintain and inspire the audience within the years. This is one of the reasons why both languages still do not have a significant position among the foreign languages spoken by the Lithuanian people.

Kultūrinė diplomatija pritraukia vis daugiau mokslininkų ir politikos kūrėjų dėmesio. Jos svarba ekonominiam is politiniam sektoriui įkvėpė keletą akademinių studijų ir naujų teorijų. Šioje srityje vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos gali rinktis iš keleto galimų veiksmų planų. Prancūzija ir Italija pasirinko kultūrinių institutų tinklų, prižiūrimų Užsienio reikalų ministerijų, sukūrimą. Šie tinklai, vienijami vieno vardo, apjuosė visą pasaulį. Žinoma, su vyriausybėmis nesusijusios iniciatyvos taip pat buvo kuriamos ir sudaro nemažą dalį darbe tiriamos kultūrinės diplomatijos. Prancūzija ir Italija naudoja vyriausybines ir nepriklausomas organizacijas kultūrinės diplomatijos veiklai Lietuvoje. Iš pradžių darbe apibrėžiama kultūrinė diplomatija, pabrėžiant konstruktyvistinį požiūrį į ją. Tuomet analizuojamos abiejų šalių kultūrinės diplomatijos praktikos, naudojant informaciją, gautą pusiau struktūruotų interviu metu, kuomet buvo pasikalbėta su ekspertais iš vyriausybinių ir nepriklausomų organizacijų. Trečiasis skyrius skirtas atvejų palyginimui. Galiausiai pateikiamos išvados. Įdomu, kad tiek nevyriausybinės, tiek vyriausybinės iniciatyvos didžiausią dėmesį skiria kalbos kursas, kurie gali būti laikomi strategijos pritraukti užsienio auditoriją pamatu. Jos taip pat labiausiai naudojasi vietinių susidomėjimu vietoj to, kad stengtųsi kurti strategijas pritraukti auditorijai, kuri nėra itin susidomėjusi šių šalių kultūra. Tai yra viena iš priežasčių kodėl prancūzų ir italų kalbos vis dar neturi stiprių pozicijų Lietuvoje, lyginant su kitomis užsienio kalbomis.