11–15 metų paauglių elektroninių patyčių patirties sąsajos su tėvų požiūriu į elektronines patyčias ir taikomomis elektroninių priemonių naudojimo priežiūros strategijomis

Abstract

Tyrimo tikslas – nustatyti 11–15 metų paauglių elektroninių patyčių patirties sąsajas su tėvų požiūriu į elektronines patyčias ir taikomomis elektroninių priemonių naudojimo priežiūros strategijomis. Tyrime dalyvavo 147 Kauno r. mokyklos 5–9 klasių moksleiviai (83 merginos ir 64 vaikinai) ir 147 jų tėvai (120 moterų ir 27 vyrai). Iš viso tyrime dalyvavo 294 tiriamieji. Iš 147 apklaustųjų 39 tiriamieji bent kartą per 2 mėnesius yra buvę aukos vaidmenyje, 9 įvardijo, kad yra sukėlę elektronines patyčias, o 24 atsakė, jog jie turi ir aukos, ir skriaudėjo patirties. 72 tiriamieji (49 proc.) turi elektroninių patyčių patirties, o 75 (51 proc.) – neturi. Paaugliai buvo apklausiami grupine anketine apklausa pamokų ar klasės valandėlių metu. Anketa apie elektroninių patyčių patirtį buvo sudaryta remiantis R. Gedutienės, R. Šimulionienės, R. Čepienės, M. Rugevičiaus (2012) parengtu klausimynu. Paauglių tėvai buvo apklausiami grupine anketine apklausa tėvų susirinkimų metu. Anketą tėvams sudarė 2 klausimynai: tėvų požiūriui į elektronines patyčias išsiaiškinti bei jų taikomų elektroninių priemonių naudojimo priežiūros strategijoms nustatyti. Pirmasis klausimynas parengtas remiantis mokslininko B. D. Clarce (2013) disertacijoje pateiktu klausimynu (PPAC), antrasis – P. Nikken, J. Jansz (2013) bei N. Sonck, P. Nikken, J. De Haan (2013) moksliniais darbais. Elektroninių priemonių naudojimo priežiūros strategijos (išskyrus techninę strategiją) yra susijusios su tėvų prisiimama atsakomybe sprendžiant elektroninių patyčių problemą: tėvai dažniau taiko aktyvią, apribojančią, o rečiau – stebėjimo ir bendradarbiavimo strategijas, kai prisiima daugiau atsakomybės sprendžiant elektroninių patyčių problemą. Šiame tyrime 11–15 metų paauglių elektroninių patyčių patirtis nėra statistiškai reikšmingai susijusi su tėvų požiūriu į elektronines patyčias bei jų taikomomis elektroninių priemonių naudojimo priežiūros strategijomis.

The aim of the study was to assess the relationship among cyberbullying experience of 11-15 aged adolescents and parental attitude towards cyberbullying and parental mediation strategies. The subjects of the study were 147 students from secondary school (V-IX grade) and their 147 parents took part in the study. 64 of them were boys, 83 were girls and 120 mothers, 27 fathers. Altogether 294 participants took part in this study. 39 participants were identified as a victim once during 2 months, 9 as a bully and 24 had experience of victim and bully. 72 participants (49 percent of the invited) have cyberbullying experience, 75 (51 percent of the invited) – have not. A questionnaire survey for adolescents was held during lessons. The self-reported questionnaire was employed. The experience of cyberbullying was assessed by using scales from R. Gedutiene et al. (2012) cyberbullying questionnaire. A questionnaire survey for parents was held during their meeting in the school. The self-reported questionnaire was employed. The attitude towards cyberbullying was assessed by using scales from B. D. Clarce (2013) (PPAC) questionnaire. The parental mediation strategies were measured by using scales from P. Nikken, J. Jansz (2013) and N. Sonck, P. Nikken, J. De Haan (2013) studies. It was found that parents more often use active, restrictive and more rarely co-use and supervise mediations strategies when they take more responsibility to cope with cyberbullying problem. There was no significant relationship among technical restriction strategy and parental attitude towards cyberbullying. In this study cyberbullying experience of adolescents had no significant links between parents’ attitude towards cyberbullying and their mediation strategies.