Daugiavektoriškumas Uzbekistano užsienio politikoje 1991-2011 metų laikotarpyje

Abstract

Per pirmuosius dvidešimt nepriklausomybės metų Uzbekistanas vykdė užsienio politiką, kurioje buvo gausu staigių ir netikėtų pokyčių, geopolitinės orientacijos kaitaliojimų, įstojimų ir pasitraukimų iš įvairių tarptautinių organizacijų. Tokioje politikoje sunku įžvelgti bent kiek aiškesnę strateginę liniją. Uzbekistano politika tapo sunkiai prognozuojama, kėlė įtampas Centrinės Azijos regione, o kartais ir platesniame tarptautiniame konktekste. Gausioje Centrinės Azijos studijų literatūroje tokia politika vadinama daugiavektorine. Tačiau šis terminas nėra tiksliai apibrėžtas ir gali reikšti skirtingus užsienio politikos aspektus. Disertacijoje yra pasiūlytas daugiavektoriškumo apibrėžimas ir teigiama, jog Uzbekistano užsienio politikai būdingas ne pastovus daugiavektoriškumas, bet nuolatinis, geopolitiškai konkuruojančių strateginių partnerių kaitaliojimas. Teiginys grindžiamas išorinių bei vidinių Uzbekistano daugiavektoriškumo prielaidų nagrinėjimu bei aptariamo laikotarpio užsienio politikos įvykių analize. Pasinaudojant strateginiu-santykiniu modeliu ir jį papildomai modifikavus, Uzbekistano daugiavektoriškumas aiškinamas dialektiškai, atskleidžiant saryšius tarp strategiškai selektyvaus konteksto ir užsienio politikos veiksmų. Disertacijos išvadose nurodoma, jog svarbiausiu Uzbekistano užsienio politikos tikslu per visą pirmąjį nepriklausomybės dvidešimtmetį buvo išorinių saugumo garantijų paieška, o polinkis į daugiavektoriškumą atsirado dėl didžiųjų pasaulio valstybių nenoro tokias garantijas jam suteikti.

In the run of two decades since becoming the independent state, Uzbekistan has manifested sharp turns in its foreign policy by changing geopolitical partners, entering and leaving various international organizations and featured diplomacy, which was difficult to accommodate within any comprehensive strategic framework. This added to the unpredictability of the Uzbek foreign policy which in turn has been causing notable tensions in the Central Asia region, which sometimes were transferred to wider international contexts. In the ample academic research on the Central Asian politics it is usual to label such a type of foreign policy as multivector. The term itself lacks precise definition and may refer to the different aspects of policy. The dissertation offers the definition of multivectorism, and argues that the foreign policy of Uzbekistan is characterized not by continuous feature of multivectorism but rather by the recursive switching between multivector and alliance relationship modes, including partnerships with the sides of the different geopolitical orientation. The argument is built by exploration of the preconditions for the multivector foreign policy, stemming from the internal and external contexts of Uzbekistan and by undertaking the analysis of Uzbekistan foreign policy actions in the period between 1991-2011. Methodologically, the whole analytical effort exploits the strategic-relationship model and attempts to reveal the links between the contextual factors and the foreign policy activities. The dissertation claims that the overarching objective of Uzbekistan’s foreign policy was the search for the external security guarantees, and the bias towards multivectorism is explained by the reluctance of the great powers to offer such guarantees.