Tarp įsijautimo ir demonstravimo: Emocijų raiška šiuolaikinio Lietuvos teatro aktorių kūryboje

Abstract

Šiame darbe analizuojama emocijų raiška šiuolaikinio Lietuvos teatro aktorių kūryboje. Darbo tikslas – aprašyti, kokiais būdais aktoriai išreiškia personažo emocijas. Aptariamas D. Diderot iškeltas klausimas, ar aktorius turi įsijausti į personažo emocijas, ar tik jas pademonstruoti. Teorinėje dalyje analizuojami emocijų išraiškos būdai: Konstantino Stanislavskio aktoriaus saviruošos sistema ir metodas naudojami išreiškiant emocijas. Taip pat yra apibrėžiama ir psichologinės vaidybos sąvoka, nes ją yra svarbu susieti emociniu kontekstu ir jos išraiška. Kituose skyriuose analizuojamos ir kitos vaidybos sampratos – Bertoldo Brechto vadinamasis atsiribojimas ir emocijų demonstravimas, kuris pabrėžia emocijų neįsijautimą. Praktinėje dalyje analizuojama emocijų išraiška pasirinktuose spektakliuose : Kristiano Lupos „Didvyrių aikštė“ Audronio Liugos „Muzika 2“, Valterio Silio ,,Miškinis“, Aido Giniočio ,,Varnas“, Oskaro Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, Artūro Areimos „Mechaninė širdis“, Cezario Graužinio „Arabiška naktis“ ir Giedrės Kriauščionytės „Moteris“. K. Stanislavskio technika išsiskiria savo detalumu, Zarillio psichofizinis metodas išsiskiria tuo, kad emocijos gali virsti gyvybės elementais, nes aktorius natūraliai jas sukuria įsigilindamas į veiksmo momentą. B. Brechto atsiribojimo nuo emocijų technika pasižymi personažo sąmoningu valdymu. Susitapatinimas ir įsijautimas padeda atskleisti emocijas natūraliai savo vidiniais išgyvenimais, ypač spektakliuose „Didvyrių aikštė“ ir „Muzika 2“. Tačiau aptinkama ir B. Brechto atsiribojimo nuo emocijų aspektų. Dažniausiai abu metodai maišomi vienas su kitu. Tai labiausiai pasireiškia A. Areimos spektaklyje „Mechaninė širdis“. Emocijos juntamos visuose išvardytuose spektakliuose, bet vienuose jos dominuoja labiau, o kituose demonstruojamos atsiribojant nuo emocijų.

This MA thesis analyzes the expressions of emotions in the contemporary acting in Lithuania. The aim of the paper is to analyze in which ways actors express emotions of characters. Theoretical part consists of description of acting styles: methods of acting by K. Stanislavsky which are used for expressing emotions. The term psychological acting is also discussed because it is important to relate it with emotional context and its expression. Next sections of MA thesis analyze other acting styles related with expressions of emotions. One of them is detachment by B. Brecht. Detachment emphasizes demonstration of emotions. Practical part analyzes expressions of emotions in chosen performances: “Didvyrių aikštė” by Kristian Lupa, ”Muzika 2” by Audronis Liuga, ,,Miškinis” by Valter Sili ,“Varnas” by Aidas Giniotis, “Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija” by Oskaras Koršunovas, “Mechaninė širdis” by Arturas Areima, “Arabiška naktis“ by Cezaris Graužinis and „Moteris” by Giedrė Kriaučionytė. Every acting style is different. K. Stanislavsky’s technique stands out for its level of detail. Zarilli’s psychophysical method characterizes emotions that might reveal natural elements as actor naturally creates them while acting. Detachment by B. Brecht reveals intentional control of character. Empathy or involvement help reveal emotions naturally which are realted with inner feelings. This aspect dominates in the performance “Didvyrių Aikštė” and „Muzika 2”. Detachment also exits in performances. In general, all methods of expressions of emotions are used in performances.