| Abstract: | Besikeičianti ekonominė – socialinė aplinka įtakoja įmonių tarpusavio konkurenciją bei didelį šios temos aktualumą. Dėl to, kad ekonominiai ir socialiniai santykiai greitai keičiasi darbdaviai plečiant verslą susiduria su sunkumais. Ne vienas darbdavys yra susidūręs su situacija, kuomet jo įmonės apmokytas ir gerai dirbantis darbuotojas pereina dirbti pas konkurentus. Kartu perėjimu asmuo išsineša su savimi ir įgytas žinias, informaciją apie buvusio darbdavio veiklą, kainų politiką, ar kitą informaciją. Dėl šios priežasties, verslininkai pastaruoju metu ypač dažnai skatina tiek esamus, tiek naujus darbuotojus įsidarbinant prisiimti papildomus įsipareigojimus - susitarimus dėl nekonkuravimo. Magistro darbo tikslas – išanalizuoti susitarimus dėl nekonkuravimo, taip pat jų teisinį reglamentavimą Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose bei nustatyti jų teisėtumo ribas. Šio magistro darbo uždaviniai: 1. Gilinantis į mokslinius, teisinius straipsnius bei teismų sprendimus, nustatyti susitarimų dėl nekonkuravimo problematiką Lietuvoje. 2. Išsiaiškinti kokie probleminiai susitarimų dėl nekonkuravimo aspektai vyrauja Jungtinėse Amerikos Valstijose. 3. Atliekant Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimų dėl nekonkuravimo lyginamąją analizę, nustatyti susitarimų dėl nekonkuravimo panašumus, skirtumus bei teisėtumą šiose šalyse. Lietuvoje yra daug problemų susijusių su susitarimų dėl nekonkuravimo vykdymu. Tai yra klausimai nustatant su kuriais asmenimis galima sudaryti tokius susitarimus, taip pat aiškinantis susitarimuose saugomos konfidencialios informacijos apimtį. Didelė problema Lietuvoje yra tarp teisės laisvai pasirinkti darbą ir verslą, sutarties laisvės bei lygiateisiškumo principų įgyvendinimo. Didžiausia problema Lietuvoje yra susijusi su civilinės ir darbo teisės normų konkuravimu, kadangi nėra aišku, kuri teisės šaka reglamentuoja tokius susitarimus. Lietuvoje labai svarbi kompensacijos skirtos darbuotojui dydžio nustatymo problema. Šis nesklandumas yra dėl to, kad čia veikiantys teisės aktai nenurodo kompensacijos dydžio nustatymo kriterijų, o teismui nusprendus šis dydis neproporcingas, susitarimus laikomas niekiniu. Galiausi yra labai sunku nustatyti sankcijos kuomet yra pažeidžiamas tokio pobūdžio susitarimas dydį. Iš esmės, daugelis šių problemų yra susiję su proporcingumo principo vykdymu. Tiesa, nors reikalaujama tokio principo įgyvendinimo, tačiau nenurodoma jokių įstatyminių gairių, kurios nurodytų kaip tai tinkamai padaryti. Jungtinėse Amerikos Valstijose problemos kyla siekiant išsiaiškinti kokia informacija yra konfidenciali ir neatskleistina. Bene didžiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose problema yra darbuotojų kaita, kuri sukelia kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą atitinkamose regionuose. Sudarant susitarimus dėl nekonkuravimo, daugeliu atveju pastebimas lygiateisiškumo principo laužymas. Dar viena problema Jungtinėse Amerikos Valstijose yra susijusi su reikalingumo principo įgyvendinimu. Nustatant šio principo teritorijos, laiko bei veiklos pobūdžio kriterijus kiekviena kartą reikia atsižvelgti į tai ar jie nustatomi laikantis proporcingumo principo. Nustačius, kad tokiu susitarimu neproporcingai suvaržomos darbuotojo teisės, toks susitarimas laikomas negaliojančiu. Lyginant Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimus dėl nekonkuravimo, pastebimi panašumai susiję su jų samprata, ribojimais skirtais darbuotojams, saugomos informacijos pobūdžiu, susitarimo šalimis, šios temos aktualumu, darbdavio ir darbuotojo dėl tokių susitarimų patiriama nauda bei žala, taip pat sutarties laivės ir proporcingumo teisės principų įgyvendinimu. Galiausiai abejose šalyse gan panašūs yra turinio reikalavimai, kurie be kita ko susideda iš teritorijos, laiko ir veiklos pobūdžio kriterijų. Jungtinėse Amerikos Valstijose skirtingai, nei Lietuvoje, darbdaviai esant galimybei, keliasi į teritorijas kur susitarimai privalomi vykdyti, o darbuotojai į teritorijas kur jie vykdomi nėra. Taip pat skiriasi tam tikri teisės principai. Lietuvoje nėra išreiškiamas reikalingumo principas. Milžiniškas skirtumas matomas dėl teisės normų reguliuojančių tokius susitarimus. Kuomet Lietuvoje vyksta ginčai, kuri teisės šaka civilinės ar darbo turėtų reglamentuoti tokius susitarimus, valstijose yra sukurti įstatymai, kurie visa tai reguliuoja tiesiogiai. Šiek tiek skiriasi ir susitarimų dėl nekonkuravimo turinys, kadangi Lietuvoje sudaromiems susitarimams skiriamas papildomas dėmesys nustatant kompensacijos dydį. Kompensacija čia išreiškiama atitinkama pinigų suma, o Jungtinėse Amerikos Valstijose ji gali būti tiek piniginė, tiek nepinigine arba jos išvis nebūti. Skiriasi ir sankcijos dėl tokių susitarimų nutraukimo. Jungtinėse Amerikos Valstijose į visa tai žiūrima liberaliau, šį sąlyga nebūtina. Mano manymu, susitarimai dėl nekonkuravimo Lietuvoje yra teisėti, tačiau teismai dažnai pripažįsta juos negaliojančiais, jei nėra nustatytas adekvatus kompensacijos skirtos darbuotojui dydis. Jungtinėse Amerikos Valstijose tokie susitarimai taip pat teisėti, tačiau teismai juos pripažįsta negaliojančiais, jei nustato neproporcingus laiko, teritorijos ar veiklos pobūdžio apribojimus. Atsižvelgus į visus susitarimų dėl nekonkuravimo panašumus ir skirtumus matome, kad teisinis tokių susitarimų reguliavimas Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur jie reglamentuojami tiesiogiai, yra pažangesnis, nes čia su tuo susijusių nesklandumų yra mažiau. Manau, kad Lietuvoje būtina sukurti teisės aktą, kuris tiesiogiai reguliuotų tokius susitarimus bei nustatytų jų teisėtumo ribas. Tokiu atveju būtų išspręsta daugybė su šiais susitarimais susijusių problemų ir nekiltų klausimas, ar susitarimas dėl nekonkuravimo yra teisėtas?
Due to the fact that economic and social relations are changing rapidly, employers are faced with difficulties. Many employers are faced with situation when the best employees goes to work for competitors. For this reason, the entrepreneurs often encourage their staff to take on additional employment obligations - non-competition agreements. The purpose of this master’s work will be to analize non-competition agreements, as well as their legal regulation of Lithuania and the United States and set limits for their legitimacy. Tasks of this master work will be: 1. Going into scientific, legal articles, court decisions and establish issues for non – competition agreements in Lithuania. 2. To find out what the problem non-competition agreements aspects prevailing in the United States. 3. To make Lithuania and the United States non-competes comparative analysis and set the similarities, differences and legitimacy of these countries. Lithuania has a lot of problems associated with non-competition agreements. They are related to persons to whom such agreements are concluded, information which is proteceted and law principles which are used. The biggest problem in Lithuania is that it is not clear whether Civil or Labor law should be applied in such agreements. There are some problems related to determining the amount of compensation and determining the amount of fine. United States has some problem associated with non-competition agreements too. They are related to confidental information, breaking of equal treatment principles. The biggest problems here are related to migration of skilled labor and the implementation of the principle of necessity. These two countries has similar concept of non-competes, restrictions related to employees, reserved nature of information, parties of agreement, relevance of this topic, benefits and harm which are caused by this agreement, the implementation of freedom to contract and proportionality principles. Both countries has similar content of non-competes requirements. There are some differences between these countries too. In United States In Lithuania there is no principle of necessity. In our country there is a dispute either this agreement is regulated by Labor or Civil law while in United States it is regulated directly. Lithuanian law pays attention to determining the amount of compensation while in United States compensations can be monetary, non-monetary or even absent. Also, in United States termination and penalties of such agreements are regulated more liberal than in Lithuania. In my view, non-competes are legitimate in Lithuania, but the courts often recognize them as invalid if adequate compensation is not set. In the United States, such agreements are also legitimate, but the courts recognize them as invalid, if it finds the disproportionate time, territorial or operational constraints. In light of all the non-competition agreements similarities and differences, legal regulation of such agreements in the United States, where they are regulated directly, is more advanced than in Lithuania, so the associated problems are less here. Lithuania must create legislation that directly regulate such agreements and set limits for their legitimacy. |
