| Abstract: | Darbo objektas – užkalbėjimais gydantys užkalbėtojai ir jų praktika Dieveniškių apylinkėse XX – XXI a. pr. Darbo tikslas yra ištirti lokalią Dieveniškių užkalbėjimų tradiciją ir atskleisti užkalbėtojų santykį su ja bei tradiciniais užkalbėjimų principais, išnagrinėti užkalbėtojų santykį su bendruomenės nariais (ligoniais, oficialiąja medicina, Bažnyčia). Dieveniškių apylinkėse užkalbėtojai gydo įvairias ligas, trečdalis jų yra nervinės kilmės. Gydomųjų užkalbėjimų tradicija, siekiant užtikrinti užkalbėjimo veiksmingumą, sankcionuoja užkalbėjimų laiką ir skaičių, užkalbėjimų vietą ir sakymą. Ji laikoma idealiuoju modeliu, tačiau neretai ji modifikuojama, interpretuojama. Tradicinis užkalbėjimo laikas siejamas su didesne užkalbėjimo sėkme, bet labai dažnai atsižvelgiama į susiklosčiusią situaciją. Užkalbėjimų skaičius priklauso nuo sveikimo dinamikos, ligonio galimybių lankytis pas užkalbėtoją. Užkalbėjimų perėmimas ir išmokimas susiję su tam tikromis nuostatomis ir draudimais. Tyrimas atskleidė, kad dalis užkalbėtojų griežtai laikosi tradicinių žinių perdavimo principų, dalis su jais elgiasi laisvai. Užkalbėjimų praktikoje gali atsirasti užkalbėjimo teksto variacijų. Užkalbėtojo kompetencija apima diagnozę, užkalbėjimo mokėjimą ir gydymo eigos, gydymo priemonių išmanymą. Tikima, kad užkalbėtos priemonės turi esmiškai kitokių savybių. Ne visi užkalbėtojai yra geri žolininkai. Neretai užkalbėjimams nenaudojamos jokios priemonės, tik sakomas užkalbėjimas. Lauko tyrimo duomenis apie kai kurių užkalbėtojų kenkiamąją maginę veiklą reikia vertinti kritiškai, platesniame kontekste – jie apima plačią giminystės ir bendruomenės santykių problematiką. Užkalbėtojų padėtis yra dviprasmiška: jie yra ir gerbiami bendruomenės nariai, ir susilaukia kritikos. Apylinkėse žinomi tiek jų veiklą reabilituojantys, tiek pajuokiantys familiarūs pasakojimai. Užkalbėtojai ir jų pacientai užkalbėjimus sieja su krikščioniškomis vertybėmis – pagalba, malda. Oficialiosios medicinos ir veterinarijos atstovai pripažįsta galimą psichologinį užkalbėjimų poveikį, neprieštarauja naudojimųsi užkalbėjimais. Pasitaikydavo atvejų, kad Bažnyčios atstovai smerkdavo užkalbėtojų praktiką ją siedami su velnio pagalba, tačiau tai beveik neįtakodavo užkalbėjimų praktikos masto.
The object of the work – charmers using charms for healing purpose and their practice in Dieveniškės region in XX – beginning of XXI century. Work aims to explore the local charming tradition of this region and to expose charmers’ position in relation with it and traditional charming principals, to analyze the relations between charmers and other community members (patients, representatives of the official medicine and veterinary, the Church). Various illnesses is being healed with the help of charming in the region of Dieveniškės, one third of them is related to nerves. In order to ensure the effectiveness of the charming performance the tradition appoints the time, number, place, pronunciation of the charm. The tradition is considered to be ideal model, but it is often modified and being interpreted. Traditional time to perform the charm is referred to bigger chance of charming success, but often the charmer is regarding the situation. The number of charming sessions depends on the dynamics of the recovering and the patient‘s possibilities to visit the charmer. The transmission of the charm knowledge is related to certain attitudes and taboos. The research has revealed that part of the charmers is taking into consideration traditional rules of charms‘ transmission, but part deals with them freely. In the practice of the charming some text variations may appear. The competence of the charmer includes diagnosis, knowledge of the charming text, process and means. It is believed that charmed things gain substantionally different quality. Not all of the charmers are good herbalists. Often no other objects except the charm are being used. The data from the field work about the actions of harmful magic performed by the charmers needs critical access, because it covers a wide problematic of family and community relations. The status of the charmers is ambiguous: they are respected members of the community and at the same time they are criticized. The stories which retrieves the status of the charmers and satirizes them – both they are known in the region. The charmers and their patients relate charming to Christian values – prayer and help. The representatives of the official medicine and veterinary acknowledge the psychological effect of the charms and are not against of the usage of this practice. There were cases that representatives of the Church condemned charming by relating it to the help of the devil, but this did not have a considerable effect on charming practice. |
