| Abstract: | Darbe nagrinėjamas smurto kultūros elementų naudojimas postsovietiniame Lietuvos teatre, remiantis J.Jurašo, E.Nekrošiaus, O.Koršunovo bei A.Jankevičiaus nepriklausomybės laikotarpio kūryba. Darbe taikyti lyginamasis bei aprašomasis analitinis metodai, padėję atskleisti smurto kultūros elementų naudojimo skirtingų režisierių kūryboje ypatumus. Darbe aptariamas smurto kultūros apibrėžimas ir jo apraiškos postsovietinėje Lietuvoje, nagrinėjami ir lyginami smurto temų šaltiniai, jų režisavimo strategijos bei smurto elementų vizualizavimo priemonės skirtingų režisierių darbuose. Išanalizavus gausią tekstinę bei vaizdinę medžiagą, nustatyta, kad postsovietinėje Lietuvoje vyrauja smurto, kaip natūralios vyriškos prigimtinės savybės ir neatskiriamos kultūros dalies vertinimas. Lietuvos teatro savirefleksiškumas, dominuojantis asmeninių režisierių ir aktorių būsenų nagrinėjimas sąlygoja subjektyvaus, emocinio, psichologinio smurto vaizdinių dominavimą O.Koršunovo ir A.Jankevičiaus kūryboje. J.Jurašas ir E.Nekrošius atskirų individų tragedijas daugeliu atvejų panaudoja kaip priemonę objektyvaus, sisteminio smurto apraiškų nagrinėjimui. Smurtas Lietuvos teatre režisuojamas, pasitelkiant prasminių opozicijų principą ir taktinę režisūrą ( O.Koršunovas, A.Jankevičius), režisūrinių įvaizdžių dramaturgiją ( E.Nekrošius) ar konkrečių epochų smurtingumo atspindžius ( J.Jurašas). Smurto kultūros elementų vizualizavimą inspiruoja dramaturginė medžiaga, asmeniniai režisierių ir aktorių išgyvenimai, realios, spaudos dokumentuotos istorijos. Smurtas įprasminamas, tiesiogiai iliustruojant tekstą arba keičiant draminio teksto ar archetipinio supratimo sąlygotą smurto vietą - kontrasto principu smurtas rodomas ten, kur jo neturėtų būti, t.y. režisieriai patys jį inspiruoja. Smurtingumas scenoje įprasminamas kalbos, percepcijos, visuomeniniais- kultūriniais, specifiniais teatriniais kodais. Smurtas, jo elementai postsovietinės Lietuvos teatre netampa savitiksliu reginiu - jie yra tik viena iš meninių priemonių, pastatymo visumos sudedamųjų, skatinančių mąstyti, analizuoti ne patį brutalumo aktą, o viso reginio priežastingumą. Galima teigti, kad teatre naudojamų smurto kultūros elementų poveikis, kaip ir žiniasklaidos naudojamo smurto atveju, priklauso nuo žiūrovo socialinės aplinkos, sąlygojančios matomų vaizdinių neutralias, teigiamas ar neigiamas interpretacijas, o taip pat psichologinės ir socialinės žiūrinčiojo būsenos, galinčios nusivylimą, nepasitenkinimą, apatiją paversti visa griaunančia agresija.
In this work the attention has been drawn to the use of elements of violence culture in the Post-Soviet Lithuanian theatre with reference to J.Jurašas, E.Nekrošius, O.Koršunovas and A.Jankevičius creation of the independence period. The comparative as well as descriptive analytical methods that helped to reveal the features of violence culture elements in the creation works of different directors have been applied in this work. What is more, the definition of violence culture and its manifestations in the Post-Soviet Lithuania have been described as well as the sources of violence themes, it’s staging strategies and the means of visualization of violence elements in the works of different directors have been compared and analyzed. After the analysis of the textual and visual material has been made, the conclusion has been made that the violence as the natural masculine nature feature is an integral part of the culture in the Post-Soviet Lithuania. Self-reflection of Lithuanian theatre, the constant analysis of directors‘ and actors‘ personal states cause the subjective, emotional, psychological predominance of violance images in the creation works of O.Koršunovas and A.Jankevičius. In most cases J.Jurašas and E.Nekrošius use tragedies of seperate individuals as a mean for analysis of objective, systematic violance manifestations. Violence in Lithuanian theatre is directed by the help of principal of meaningful oppositions and tactical direction (O.Koršunovas, A.Jankevičius), the drama of directed images (E.Nekrošius) or reflections of violence of specific periods (J.Jurašas). Visualization of elements of violence culture is inspired by the drama material, personal expierences of directors and actors as well as real press documented stories. The meaning to violence is given directly by illustrating the text or by changing the violence place caused by the drama text or archetypal interpretation; based on the contrast principal, the violence is performed while it shouldn‘t be, that is, the directors inspire it themselves. The meaning to the violence on the stage is given by the speech, perception, social-cultural, specific theatrical codes. Violence and its elements in the Post - Soviet Lithuanian theatre do not become the self-aimed view – they are one of means of creation that invite to think, analyze the causality of all the view but not the act of brutality. It is possible to claim that the influence of elements of violence culture used in the theatre as well as the case of violence used by the press, depend on the social environment of the spectator and it causes visible images of interpretation from neutral to positive or negative, psychological or social state of the spectator which can be influenced by the disapointement or aggression. |
