Analysis of USA and Russian Political Leaders Speeches: The Case of the Ukraine Crisis Reflections

Analysis of rhetoric is widely used in political communication field. These analyses mainly focus on domestic policy and election campaigns. Therefore this paper tries to shed some light on the analysis of rhetoric focusing on international arena and on the attitude of the leaders’ of the countries to the crisis resolution. The use of certain phrases, gestures, references can have implications on the attitude of one country to another and the attitude of the actors to the crisis, revealing their intentions, tools that are going to be used, and etc. The present paper analyzes rhetoric of USA and Russian political leaders in the case of the Ukraine crisis, looking at the changes which appear during the singled out stages of the crisis. The goal of the research is to investigate the use of rhetoric by political leaders of the United States and Russia, which are the important actors in the Ukraine crisis, by paying attention to rhetorical situation and devices, both countries’ attitudes to one another, further intentions regarding the management of the crisis and changes of topics in each stage. There are analyzed speeches of the politicians who can be treated as the most influential regarding foreign policy formation, from the USA part: President Barack Obama, Secretary of State John Kerry and Vice President Joe Biden. From the Russian side, will be included speeches by President Vladimir Putin, Russian Foreign Minister Sergey Lavrov and Prime Minister of Russia Dmitry Medvedev. The speeches were taken from the official websites of U.S. and Russian government institutions. The speeches are analyzed using the analysis of rhetoric. Analysis is carried out by paying attention to the arguments used in certain situations during the conflict and looking what implications it may have on the attitudes of the leaders’ to the situation. Moreover, the rhetorical situation: ethos, pathos and logos are discussed. Also, the use of rhetorical devices is examined. While in the media analysis topics prominent in the speeches of political leaders are compared with the topics which appear in the media coverage. Content analysis is used, to look what headlines appear in selected popular news services on different periods of the crisis. Media analysis is used as an additional criterion, to look if topics in speeches of politicians and media coverage are similar. The analysis revealed that rhetoric in the Ukrainian crisis was the main tool from the beginning and only later real actions by Western parties were taken, i.e. sanctions on Russia were imposed, international organizations started to play more active role, ceasefire agreements were signed. The disagreements between both actors appear which can be described as an economic war and a war of information and media. U.S. decided not to cause Russia’s aggression, therefore in the statements do not appear decisions which could really influence the fate of the crisis. While Russia, through the whole time span did not acknowledged military intervention and illegal annexation of Crimea, even by proclaiming their role as settler of the crisis. These ideas are reinforced by the use of rhetorical devices, appeals to historical events and by rhetorical situation, the relation between the audience and the speaker.

Retorikos analizė plačiai naudojama nagrinėjant politinę komunikaciją. Dažniausiai retorinė analizė vartojama tirti vidaus politiką, rinkimines kampanijas, bet analizė mažai naudojama nagrinėjant užsienio politiką, ypatingai atkreipiant dėmesį į tarptautines krizes. Todėl šiuo tyrimu siekiama supažindinti su retorikos analize, ypač analizuojant tarptautinius santykius, santykius tarp valstybių, bei valstybių lyderių požiūrį į krizių sprendimą. Tam tikrų frazių, gestų, užuominų naudojimas gali turėti įtakos vienos šalies požiūriui į kitą ir šalių, dalyvaujančių krizėje požiūrį į pačią krizę, atskleidžiant jų ketinimus, tam tikras priemones, kurias ruošiamasi naudoti krizei spręsti ir kita. Be to, Ukrainos krizė yra svarbus atvejis dėl krizės naujumo. Kadangi, krizė prasidėjo 2013 metais ir vis dar yra eskalacijos etape, t.y. kariniai veiksmai tebevyksta ir dalyvaujančios šalys dar nėra įvykdę susitarimų krizei spręsti. Todėl yra svarbu išanalizuoti tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvaujančių aktorių retoriką, kurie gali turėti įtakos krizės sprendimui ir pagal tai spręsti jų požiūrį į krizę bei tolimesnius žingsnius, susijusius su krizės sprendimu, t.y. Rusijos ketinimus tame regione ir JAV žingsnius sustabdyti šią Rusijos politiką. Todėl šiame darbe analizuojama JAV ir Rusijos politinių lyderių retorika, Ukrainos krizės atveju ir stebima, kokie pokyčiai atsiranda per išskirtus krizės etapus. Pagrindiniai klausimai, iškylantys analizuojant pasirinktą temą yra šie: Kokias retorines strategijas ir priemones naudoja Rusijos ir Amerikos politiniai lyderiai? Kas gali paaiškėti, išnagrinėjus politinių lyderių retoriką, Ukrainos krizės apraiškose? Kokie požiūriai vyrauja ir kokie yra tolimesni ketinimai, susiję su krizės sprendimu? Kokie pokyčiai gali būti matomi, kiekviename krizės periode? Koks yra Rusijos požiūris į JAV ir JAV požiūris į Rusiją? Šio tyrimo tikslas – išnagrinėti JAV ir Rusijos politinių lyderių, kurie yra svarbūs aktoriai Ukrainos krizėje, naudojamą retoriką. Analizėje atkreipiamas dėmesys į retorinę situaciją ir priemones (tokias kaip metaforas, anaforas, personifikacijas, palyginimus, tam tikras užuominas į istorinius įvykius ir t.t.), taipogi abiejų šalių viena kitos veiksmų traktavimą ir tolimesnius ketinimus, susijusius su krizės sprendimu bei temų pasikeitimą kiekviename krizės etape. Darbe išskiriami keturi skyriai. Pirmame skyriuje aptariama tarptautinės krizės koncepcija ir pristatomas Ukrainos krizės atvejis, aptariant ar pasirinktas atvejis atspindi tarptautinės krizės bruožus. Antrame skyriuje pristatoma retorikos sąvoka ir jos svarba politinėse kalbose; pagrindinės retorinės priemonės, naudojamos politinių lyderių kalbose; retorinė situacija ir metodologijos, naudojamos analizuoti politinę komunikaciją. Trečiame skyriuje aptariami metodai naudojami šiame darbe ir analizuojamos Rusijos ir JAV politikų kalbos, sugrupavus kalbas į septynis periodus, nuo krizės pradžios iki eskalacijos, stebint kokie pasikeitimai atsiranda kiekviename etape. Paskutiniame skyriuje apžvelgiamas Ukrainos krizės kontekstas ir žiniasklaidoje pasirodžiusios temos, palyginant temas, pasirodžiusias politikų kalbose su antraštėmis žiniasklaidoje, ir aptariant ar kalbos atspindi realybę ar jos yra daugiau demonstratyvios. Analizei pasirinktos kalbos politikų, kurie turi daugiausia įtakos užsienio politikos formavimui, bei yra pateikę daugiausia pasisakymų, susijusių su Ukrainos krize. Iš JAV pusės analizei naudojami šių politikų pasisakymai: prezidento Barako Obamos, valstybės sekretoriaus Džono Kerio, bei viceprezidento Džozefo Baideno. Iš rusų politikų pusės, buvo įtraukti šių politikų pasisakymai: prezidento Vladimiro Putino, užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo ir ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo. Kalbos naudojamos analizei paimtos iš JAV ir Rusijos vyriausybinių institucijų tinklalapių. Naudojami tekstai – anglų kalba, Rusijos atveju – versti iš rusų į anglų kalbą tekstai. Analizei naudojami pareiškimai, pastebėjimai, interviu, pasisakymai spaudai, taip pat pasisakymai iš tarptautinių konferencijų ir vienašalių ar dvišalių susitikimų. Kalbos suskirstytos į periodus, nuo krizės pradžios iki eskalacijos, išskiriant šiuos krizės etapus: 2013 m. lapkričio 21 d. – 2013 m. gruodžio 1 d.; 2014 m. vasaris – 2014 m. gegužės 25 d.; 2014 m. gegužės 25 d. – 2014 m. liepos 17 d.; 2014 m. liepos 17 d. – 2014 m. spalio 26 d.; 2014 m. spalio 27 d. – 2015 m. vasaris; 2015 m. kovas – 2015 m. balandis; 2015 m. gegužė – 2015 m. liepa. Politinių lyderių kalbų analizei naudojama retorikos analizė. Atliekant analizę stebimi politikų argumentai, kada kalbama apie svarbius įvykius, atsirandančius skirtinguose krizės etapuose ir aptariama galima šių kalbų reikšmė politinių lyderių požiūriui į esamą situaciją. Be to, retorinė situacija: ethos (apeliavimas į patikimumą, charakterį), pathos (apeliavimas į emocijas) ir logos (apeliavimas į faktus, protą) yra aptariami. Taipogi, retoriniai elementai yra analizuojami, tarp populiariausių naudojamų elementų atsiranda metaforos, anaforos, personifikacijos, metonimijos, aliuzijos (užuominos, nuorodos į tam tikrą istorinį įvykį praeityje, ar į literatūrinį ar kitą objektą), įvardžių vartojimas. Kaip papildoma priemonė, naudojama – žiniasklaidos analizė, stebint temas, dažniausiai pasitaikančias politinių lyderių kalbose ir lyginant jas su temomis, kurios buvo dažniausios straipsniuose, pasirodžiusiuose žiniasklaidoje. Tam pasirinkta turinio analizė, apžvelgiant antraštes, kurios pasirodė populiariuose naujienų portaluose, kuriuose aptariama užsienio politika, atsižvelgiant į skirtingus krizės periodus. Apie 657 antraštės buvo pasirinktos žiniasklaidos analizei. Antraštės pasirinktos pagal tai, kiek jos atitinka kiekvieno laikotarpio tematiką. Pagal antraštes gali būti padarytos tam tikros išvados, susijusios su užsienio politikos apžvalgininkų požiūriu į krizę ir požiūriu, matomu politikų kalbose, t.y. ar šios nuomonės, temos sutampa, ar jos yra daugiau demonstratyvios ir neatspindi tikrojo požiūrio į krizę, koks yra vaizduojamas žiniasklaidoje, ar politikai teigia vienokius pasisakymus kalbose ir skirtingi jų veiksmai aptariami žiniasklaidoje. Pagrindinės temos, per visą nagrinėjamą laikotarpį yra Ukrainos atsisakymas pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga (kas gali būti laikoma pagrindine krizės priežastimi); Rusijos karinių veiksmų pradžia Rytinėje Ukrainos dalyje ir Krymo aneksija; Malaizijos oro linijų lėktuvo katastrofa; Minsko susitarimai ir jų vykdymas; parlamentiniai rinkimai Ukrainoje; Vakarų valstybių sankcijos Rusijai ir Rusijos atsakas į jas. Analizė atskleidė, kad retorika Ukrainos krizėje buvo pagrindinė priemonė nuo krizės pradžios ir tik vėliau Vakarų šalys pradėjo imtis realių veiksmų, t.y. Rusijai buvo įvestos politinės ir ekonominės sankcijos, tarptautinės organizacijos pradėjo aktyviau dalyvauti krizėje, paliaubų susitarimai buvo pasirašyti. Nesutarimai tarp Rusijos ir Amerikos gali būti apibūdinti kaip ekonominis karas, informacinis ir žiniasklaidos karas. JAV nusprendė nesukelti Rusijos agresijos, todėl jų pareiškimuose negalima aptikti tokių sprendimų, kurie galėtų paveikti krizės likimą. Tuo tarpu, Rusija per visą laikotarpį nepripažino karinio įsitraukimo ir nelegalios Krymo okupacijos, netgi tvirtindami savo vaidmenį krizės sprendime. Šios idėjos yra sustiprintos naudojamomis retorinėmis priemonėmis, nuorodomis į istorinius įvykius ir apeliavimą į retorinę situaciją, bei ryšį tarp auditorijos ir kalbėtojo.