Intergovernmental Bargaining in the European Union's Sanctions Policy: The Comparative Analysis of French and German Positions on Sanctions against Russia

Abstract

The crisis in the Ukraine and annexation of Crimea forced European Union to take action. The EU decided to use one of its tool of the Common Foreign and Security Policy - restrictive measures. According to intergovernmentalism, when international bargaining emerge, member states are more willing to act unilateral in accordance to their national priorities. States are unwilling to hand a priority to supranational actors. From the states' point of view, supranational entrepreneurs do not have better accessibility to information and this eventually will affect the outcomes of the negotiation. The negotiation process in the intergovernmental bargaining theory focus on the distribution of gains and states who are the biggest supporters of the agreement usually offer more compromises and concessions because they will gain more from the agreement. However he intergovernmental bargaining theory and intergovernmentalism are criticized because they underestimate importance of smaller member states in the bargaining process. During the case analyzed in this master thesis, the biggest states acted as intergovernmentalism predicted. In order to solve the crisis, the most influential member states - Germany and France - took a leading role. During negotiations on Minsk agreements, instead of the High Representative, the EU was represented by the leaders of Germany and France. These two countries identify European Union as the main axis of their foreign policy. Eastern EU member states were more concerned about their national security and were willing to sacrifice economic growth while Southern and Central states (with exception of Finland) saw economy as their primary concern. Meanwhile, Germany and France took the middle position on sanctions against Russia. They do not had such level of concern about their military security as Eastern members. On the other hand they had significant economic relations with Russia. In the Minsk agreements Germany and France tried to achieve take a stand which would satisfy all member states. Current leadership in Germany and France is losing its public support and this will force to review their foreign policy. The opposition in both countries is on a rise and takes more pro-Russian stand. This will have an effect of German and French foreign policies. If sanctions be revoked without an implementation of Minsk agreements, the leadership of Germany and France will be understood as failure from the point of view of the other member states of the European Union.

Krizė Ukrainoje ir Rusijos įvykdyta Krymo aneksija privertė Europos Sąjungą imtis aktyvių veiksmų prieš šį tarptautinės teisės pažeidimą. ES nusprendė, kad geriausias priemonė paveikti Rusijos vykdytą politiką yra panaudoti vieną iš Bendrosios Užsienio ir Saugumo Politikos įrankių - sankcijas. Remiantis tarpvyriausybiškumo teorija, tarptautinių derybų Europos Sąjungoje metu valstybės narės yra labiau linkusios veikti vienašališkai ir taip teikti prioritetą savo užsienio politikos tikslams. Šalys nenoriai perleidžia sprendimo priėmimo galią virš valstybiniams aktoriams.Valstybės remiasi požiūriu, kad virš valstybiniai tarpininkai sprendimų priėmimo procese neturi geresnės prieigos prie informacijos nei valstybės, todėl galiausiai tai turės poveikį derybų rezultatams. Derybų proceso efektyvumas tarpvyriausybinių derybų teorijoje yra nulemiamas pagal naudos padalijimą tarp besiderančių šalių, kai didžiausios susitarimo rėmėjos dažniausiai yra pasiryžusios leistis į didesnį kompromisą derybų metu, nes galiausiai jos priimto susitarimo dėka gaus galimai daugiau naudos. Visgi, tarptautinė derybų teorija susiduria su kritika dėl polinkio nuvertinti mažesnių valstybių narių daromą įtaką derybų proceso metu. Atlikus šio magistrinio darbo tyrimą, tapo aišku, kad didžiosios ES valstybės elgėsi taip kaip tarpvyriausybiškumo teorija ir nuspėjo. Norėdamos rasti krizės sprendimą, įtakingiausios valstybės narės - Vokietija ir Prancūzija - ėmėsi lyderio vaidmens. Derybose dėl Minsko susitarimo Europos Sąjunga buvo atstovaujama Vokietijos ir Prancūzijos lyderiu , o ne Vyriausiosios Įgaliotinės Užsienio Reikalams ir Saugumo politikai. Rytinės Europos Sąjungos valstybės narės derantis dėl sankcijų prioritetą teikė nacionalinio saugumo užtikrinimui ir dėl to buvo pasiryžusios paaukoti ekonomikos augimą. Tuo tarpu Pietų ir Centrinės Europos valstybės buvo labiau susirūpinusios savo ekonomikos būklės gerinimu. Vokietija ir Prancūzija užėmė vidurinė pozicija, nors Rusija buvo svarbi prekybos partnerė, visgi jos suprato saugumo regione užtikrinimo svarbą. Vokietija ir Prancūzija Minsko derybų metu stengėsi užimti pozicija, kuri dalinai atspindėtų ir kitų valstybių interesus. Vokietijos ir Prancūzijos valdančiosios partijos praranda pasitikėjimą visuomenėje. 2017 m. vyksiantys rinkimai gali tapti posūkio tašku abiejų valstybių užsienio politikoje. Opozicinės jėgos pasižymi didesniu prorusiškumu ir vis garsiau ragina nutraukti sankcijas prieš Rusiją. Jeigu Vokietija ir Prancūzija neberemtų sankcijų nepaisydamos fakto, kad Minsko susitarimai tebėra neįgyvendinti, kitos valstybės narės, ypač Rytų Europos šalys, tai interpretuotų kaip Vokietijos ir Prancūzijos lyderystės nesėkmę ir jų interesų bei pozicijos ignoravimą.