| Abstract: | With streaming becoming the main source of online entertainment the probability of end-users encountering unauthorized streamable content is rising, and because the copyright framework is not clear enough, end-users may be subjected to copyright infringement claims. The thesis examines the relationship between the end-user, who is streaming unauthorized content and the relevant acts on copyright in the European Union and seeks to answer the question whether the end-user watching unauthorized streaming content infringes copyright. The first part of the thesis analyses the causes which give rise to unauthorized streaming and the consequences the end-user may have that come from it as well as displaying how the streaming process fits in the whole picture. The second part focuses on the current legislation regulating digital copying and how the end-user interacts with the rightholders exclusive rights of reproduction and communication to the public when streaming unauthorized content. Lastly, the third part deals with the private copy exception and whether unauthorized streaming falls under it. In order for unauthorized streaming to fall under the scope of private use, the act has to be subjected to the three-step test, a tool implemented in the international intellectual property framework, aiding legislators in determining whether a specific act can be considered as a private copy exception. After the analysis, the main conclusion falling from this thesis is that the user watching an unauthorized stream constitutes copyright infringement, because the nature of the content is illicit.
Internetinės duomenų transliacijos stebėjimas pamažu tampa pagrindiniu pramogų šaltiniu interneto vartotojams. Išvystytų technologijų dėka, autoriams suteikiama galimybė dalintis savo kūriniais pasauliniu mąstu, todėl vartotojams prieinamas turinys tampa labai platus. Tačiau išaugęs transliacijos populiarumas lemia padidėjusį kūrinių, kuriems nėra suteiktas autorių teisių turėtojo leidimas, platinimą. Europos Sąjungos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyminė bazė nėra pakankamai aiški ir, nors vartotojui yra leidžiama atgaminti kūrinius asmeniniais tikslais, nėra išskiriama kilmė, iš kurios kyla šaltinis. Nesant šio išskyrimo, tiesioginiam vartotojui kyla autorių teisių pažeidimų pretenzijos pavojus, kadangi prietaisas, kuriuo transliuojamas neleistinas šaltinis, sukuria laikinas, tačiau neleistinas kopijas. Šiame darbe tiriamas ryšys tarp vartotojo, kuris stebi autoriaus leidimu nepatvirtintą turinį ir Europos Sąjungos teisinės bazės, reguliuojančios autorines teises ir gretutines teises, taip siekiant atsakyti į iškeltą klausimą – ar internetinės transliacijos stebėjimas nesant autoriaus ar atitinkamos teisės turėtojo sutikimo sudaro sąlygas autorinių teisių pažeidimui? Siekiant atsakyti į aukščiau minimą klausimą, autorius pasitelkia įvairius tyrimo metodus, tarp kurių yra lyginamoji mokslinių šaltinių analizė, teisės aktų, teismų praktikos analizė bei analitinis-loginis metodas. Pirmąja darbo dalimi darbo autorius siekia atskleisti priežastis, kurios lemia autorių kūrinių internetinę transliaciją nesant jų sutikimui bei galutiniam vartotojui, bei kylančias pasekmes iš to, nagrinėjamos internetinės transliacijos priežastys, lemiančios augantį patrauklumą vartotojų atžvilgiu ir sąlygas, įtakojančias turinio, kurio autorių ar gretutinių teisių turėtojo leidimas platinti nėra suteiktas, patalpinimą internetėse duomenų bazėse. Taip pat šioje dalyje analizuojamas internetinės transliacijos metodas ir kaip, naudojantis šiuo metodu, yra pažeidžiamos autorių teisės į kūrinio atgaminimą bei platinimą. Antroji dalis sutelkta ties dabartine teisine duomenų baze, reguliuojančia autorių teises ir gretutines teises ir jos sąveika su vartotoju, stebinčiu transliaciją, kurios platinimui leidimo nesuteikė autorius ar gretutinių teisių turėtojas. Šioje dalyje apžvelgiama prigimtinė autoriaus teisė į jo sukurtą darbą ir tai, kaip vartotojas galimai pažeidžia šią teisę atgamindamas bei platindamas kūrinį. Vertinant pastarąjį kriterijų, buvo pasitelkiama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje formuojama „naujos publikos“ koncepcija, prieinant prie išvados, jog galutinis naudotojo sukuriamos laikinos kopijos neleistinos internetinės transliacijos metu nėra platinamos ar viešai prieinamos. Tuo tarpu šio procesu metu sukuriamos kopijos patenka į atgaminamų kopijų apimtį. Trečiojoje dalyje nagrinėjama, ar kūrinio naudojimosi asmeniniais tikslais samprata aprėpia internetines transliacijas, kurių autorių ar gretutinių teisių turėtojų leidimas atgaminti ar platinti nėra suteiktas. Siekiant atsakyti į šį klausimą darbo autorius tiria neleistinos internetinės transliacijos veiksmą vadovaujantis trijų pakopų testu. Šis testas – tarptautinės autorių ir gretutinių teisių principų struktūros dalis, padedantis įstatymų leidėjams bei teismams nustatant, ar konkretus veiksmas ar objektas patenka į kūrinio naudojimosi asmeniniais tikslais apimtį. Įvertinus reikalingas sąlygas, nustatytas trijų pakopų teste, daroma išvada, jog neleistinos internetinės transliacijos stebėjimas negali būti interpretuojamas kaip kūrinio naudojimasis asmeninias tikslais, kadangi kūrinio autorius praranda dalį pelno, kurio gali pagrįstai tikėtis talpindamas savo kūrinį internetinėje erdvėje. Ši problema galėtų būti išsprendžiama apmokęstinant neleistinas atgamintas kopijas, tačiau atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką bei mokslinius šaltinius, prieita prie išvados, jog neleistinų kopijų apmokęstinimas reikštų, kad autoriai pripažįsta neteisėtas kopijas, atgamintas internetinės transliacijos metu. Atlikus analizę, galima teigti, jog pagrindinė išvada kylanti iš šio baigiamojo darbo yra tai, kad vartotojas stebintis internetinę transliaciją, kuriai nėra suteiktas autorių teisių ar gretutinių teisių turėtojo leidimas, pažeidžia šių teisių turėtojo išimtinę teisę į kūrinį. Prie tokios išvados prieinama atsižvelgiant į keletos dalykų visumą. Visų pirma, visuomenėje neleistinos internetinės transliacijos stebėjimas yra suprantamas kaip pateiinamas veiksmas, nesukeliantis rimtų pasekmių autoriams. Šis požiūris atsirado dar iki informacijos skaitmenizavimo periodo, kurio metu į vartotoją autorinių teisių pažeidimo kontekste, buvo žvelgiama atsainiai. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu kūriniai yra platinami skaitmeniniu būdu, vartotojų sukuriamos kopijos tampa autorių teisių ir gretutinių teisių objektu, kurių naudojimą bei paskirtį, bendrąja prasme, gali reguliuoti tik autorių teisių ar gretutinių teisių turėtojas. Naudojant kūrinį asmeniniais tikslais, reikia atsižvelgti į kūrinio kilmę. Kadangi darbe nagrinėjamu atveju kūrinio kilmė yra neteisėta, laikinos kopijos sukuriamos internetinės transliacijos metu taip pat nėra teisėtos. Darbe iškelta hipotezė – nesant autoriaus ar gretutinių teisių turėtojo leidimo atgaminti ar platinti kūrinį vartotojas pažeidžia šio autoriaus išskirtines teises į kūrinį yra visiškai patvirtinta. |
