| Abstract: | Nepriklausomoje Lietuvoje keičiasi požiūris į neįgalius asmenis, taip pat ir į kurčiuosius. Naujai priimti įstatymai (Invalidų socialinės integracijos, Švietimo) suteikė tėvams didesnes pasirinkimo galimybes, pvz., neįgalius vaikus galima ugdyti integruotai bendrojo lavinimo įstaigose arba steigiant jose klasę ar grupę. Todėl Lietuvoje šiuo metu yra per 50 vietų, kuriose ugdomi vaikai., turintys klausos negalę. Vykstant šiam procesui iškyla daug problemų, viena jų – tėvų pasirengimas vaiko ugdymui, pirmiausia pasirenkant vieną ar kitą būdą. Galimybės kurtiesiems mokytis dabar daug platesnės, nei kada nors anksčiau. Bendrojo lavinimo mokyklos – viena iš alternatyvų. Nors tėvai, mokytojai ir politikai entuziastingai remia šį požiūrį, tai nėra geriausias mokymo būdas. Kiek mums žinoma, vienintelio geriausio būdo nėra. Tinkamiausia kiekvienam konkrečiam kurčiam vaikui mokymo programa yra ta, kuri geriausiai atitinka specifinius vaiko poreikius. Kai kuriais atvejais tas kelias yra bendrojo lavinimo mokykla. Kitas sprendimas yra specialioji klasė. Po kelerių metų vaiko poreikiai gali pasikeisti, ir teks iš esmės keisti jo mokymo aplinką. Klausos negalė nėra išoriškai išreikšta. Sakoma, kad kurtumas yra paslėptas neįgalumas. Tačiau jis paveikia visas asmenybės gyvenimo sferas: kenkia psichinei sveikatai, skurdina intelektą, lemia išsilavinimo stoką, socialinę padėtį, riboja profesines galimybes, labai apsunkina informacijos prieinamumą. Kurtumo pasekmės priklauso nuo to, ar klausa sutrikusi nuo pat gimimo ar ankstyvosios vaikystės, ar ji sutriko jau suaugus. Kuo vėliau žmogus prarado klausą, tuo neigiamas poveikis psichikos raidai bus mažesnis. Sutrikusios klausos vaikų integracija Lietuvoje prasidėjo ir įsibėgėjo, tačiau jai dar nėra tinkamai pasiruošta. Be aplinkos pritaikymo, kompensacinės technikos, specialiųjų mokymo priemonių, specialistų ir pagalbininkų, trūksta elementarios informacijos, metodinės literatūros, televizijos laidų ir kitų būtinų dalykų, talkinančių integracijai. Bendrojo lavinimo mokykloje neįgalųjį vaiką dažniausiai tenka globoti ir mokyti ne specialistui. Specialiosios kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo įstaigos nebetenkina dalies tėvų, kurie darosi aktyvesni ir drąsiau imasi atsakomybės už savo vaiko ugdymą, poreikių. Taigi sutrikusios klausos vaikai šiandien gyvena ir mokosi skirtingomis sąlygomis.
Attitude to disabled persons, including deaf persons, is changing in Lithuania in independence period. New law (Act on Social Integration of Disabled Persons, Act on Education) provided more choice alternatives to parents, e.g., now, disabled children can be educated as integrated persons at common education institutions or in a special class/group therein. At present, there are more than 50 institutions in Lithuania educating hearing-impaired children. This process displays many problems; one of them is parents’ readiness for child’s learning, and first, choice of one of the methods. Education possibilities for deaf persons are now higher than ever before. Common high schools are one of the alternatives. Although parents, teachers and politicians show enthusiasm for such attitude enthusiastically, that is not the best teaching method. As far as we know, none of the methods is the only best. The most suitable teaching program is a specific program for each deaf child, because it meets child’s specific needs. In some cases, a common higher school is the right way. Another solution is a special class. Child’s needs might change in several years, and then his learning situation should be changed. Impaired hearing is not expressed externally. Deafness is a hidden disability. However, it has influence upon every area of person’s life: It is injurious to mental health, worsens intellect, causes lack of education, determines social status, restricts professional potential, makes access to information harder. Consequences of deafness depend on kind of hearing disorder: Whether it is congenital or since early childhood, or it began in adult age. If loss of hearing arose later, negative influence to development of mental health is lower. Integration of hearing-impaired children increases in Lithuania, but readiness to it is still insufficient. We can observe not only lack of milieu adapted, support devices, special learning means, specialists and assistants, but also lack of simple information, literature concerning methods, TV programs and other necessary things that would support integration. In a common higher school, mostly a non-specialist must care for disabled child and teach him. Special education institutions for deaf and hearing-impaired persons do not meet requirements of a part of parents anymore, because they become more active and fearlessly undertake responsibility for education and needs of their children. Thus, hearing-impaired children live and learn in different situations at present. |
