| Abstract: | Darbo tema – skyrybos principai ir jų taikymas XIX a. autorių J. S. Dovydaičio ir M. Akelaičio rašytiniuose tekstuose. Lietuvių kalbos skyrybos sistema nėra ištirta ir aprašyta, todėl labai svarbu išsiaiškinti, kokia skyryba vyravo tuo metu, kai dar nebuvo konkrečių skyrybos taisyklių. Darbe analizuojami XIX a. tekstų skyrybos vartojimo principai, tiriama skyrybos sistemos istorinė raida, aiškinami dėsningumai, kurių pagrindu formavosi dabartinės skyrybos normos. Ištyrus vientisinio sakinio skyrybą J. S. Dovydaičio ir M. Akelaičio apysakose, galima teigti, kad bejungtukių vienarūšių sakinio dalių, išplėstinių prepozicinių pažyminių ir postpozicinių išplėstinių priedėlių skyryba tirtuose tekstuose buvo nuosekli. Vis dėlto kitais atvejais vientisinio sakinio skyryba dar įvairavo. Atlikus sudėtinio sakinio analizę, paaiškėjo, kad šalutinių dėmenų skyryba M. Akelaičio tekste jau buvo nusistovėjusi (paprastai skiriama taip, kaip dabar), o J. S. Dovydaičio tekste ryškių dėsningumų nepastebėta. Sujungiamuosius sudėtinio sakinio dėmenis apysakų autoriai paprastai skiria, išskyrus atvejus, kai skyrybos ženklas nededamas prieš jungtukus ir, o, bet. Pastebimos ryškios bejungtukių sudėtinio sakinio dėmenų skyrybos tendencijos; svarbu tai, kad skyrybos ženklas pasirenkamas atsižvelgiant į šių dėmenų semantinius santykius (išvardinimas, aiškinimas, apibendrinimas ir kt.). M. Akelaičio tekste tiesioginės kalbos ir citatų skyryba daugeliu atvejų sutampa su šiandien galiojančiomis skyrybos normomis. Taigi galima apibendrinti, kad formavosi kai kurių sakinio dalių skyrybos normos, kurios nepakito iki šių dienų.
The theme of the work is The Principles and Application of Punctuation in the Written Texts of the 19th Century Authors J.S. Dovydaitis and M. Akelaitis. The punctuation system of Lithuanian language has not been studied and described and it is very significant to study the punctuation that has prevailed at the time when there was no set rules. This work analyses the principles of punctuation in the 19th century, the historical development of punctuation system; and explains the tendencies that served as a basis for the rules of the modern punctuation system. The analysis of the simple sentence in the above mentioned texts has revealed that the punctuation of asyndetic homogeneous parts of the sentence, extended prepositive attribute and postpositive extended apposition has been already consistent. However in other cases the punctuation of the simple sentence has been varied. The analysis of the composite sentence has revealed that the punctuation of the subordinate clauses had been settled in the works by M. Akelaitis (in most cases the punctuation corresponds to the modern punctuation); whereas the text of J. S. Dovydaitis does not manifest many regularities. The authors separate the compound components of the complex sentence by punctuation marks, except for the conjunctions ir, o, bet (and, but) where punctuation marks are not used. One can observe distinct punctuation tendencies in the asyndetic complex sentences; the punctuation mark is selected according to the semantic relation between these components (listing, explanation, generalization, etc.). The punctuation of direct speech and quotations in the text of M. Akelaitis in most cases corresponds with the current rules. In conclusion, one can state that there were indications of certain punctuation tendencies that have not changed up to the present. |
