| Abstract: | Tyrimo tikslas buvo pateikti vaikų, kuriuos paliko emigravę tėvai, sociologinę charakteristiką. Emigracija iš Lietuvos turi neigiamos įtakos ne tik šalies socialinei ir ūkinei raidai, švietimo, darbo ir kitoms sritims, tačiau daro ypatingą žalą šeimoms bei vaikams, dėl šios priežąsties gyvenantiems atskirai. Vaiko teisė yra žinoti savo tėvus, būti jų auklėjamas ir aprūpinamas, bendrauti su jais. Tėvų emigracija yra didelė trauma vaikams, kurios pasekmės dažnai iškyla praėjus tam tikram laikui. Dažniausiai sprendimą emigruoti lemia materialiniai motyvai ir mažai arba visai nesvarstomos pasėkmės šeimai. Materialiniai motyvai tėvams yra pagrindinė išvykimo pateisinimo priemonė, tačiau vaikų suvokiami ir vertinami kitaip. Vaikai yra labiausiai emigracijos pažeidžiama šeimos dalis. Tėvų išvykimas vaikui gali reikšti iki tol stabilaus namų ir šeimos pasaulio suirimą, o tai reikalauja, kad jis prisitaikytų, subjektyviai aiškintųsi susidariusią padėtį, ieškotų atsakymų. Vaiko sugėbėjimas susidoroti su pasikeitusia padėtimi priklauso nuo jo amžiaus, šeimos dėmesio ir tėvų emigracijos pobūdžio. Atlikus kokybinį tyrimą nustatyta, kad vaikų, kuriuos paliko išvykę tėvai, elgesys akivaizdžiai kinta: vaikai tampa liūdnesni, dažnai verkia, sumažėja pažangumas mokykloje, stinga motyvacijos mokytis, vėluoja į pamokas. Tačiau pastebėti ir teigiami elgesio pokyčiai: vaikai tampa savarankiški, atsakingi, aktyviai dalyvauja mokyklos gyvenime, po pamokų lanko būrelius.. Tyrimas parodė, kad dažniausiai tėvai vaikus palieka artimiausių giminaičių globai, o tie, kuriuos palieka gyventi vienus, gyvena suaugusiųjų gyvenimą ir yra laisvi, kaip netūrėtų būti laisvas vaikas. Likę vieni, jie turi išmokti atlikti daugybę naujų pareigų, rūpintis savimi. Vaiko, ypatingai paauglio, laisvė yra pavojinga, o gera tuomet, kai yra reglamentuota. Svarbiausia, ką vaikai su ta laisve daro. Pastebėta, kad dažnai vaikai, pasinaudodami savo „vargšo palikto“ vaiko statusu pradeda vis daugiau reikalauti iš tėvų. O šie gaili, siunčia vaikams jų pageidautų „ gėrybių iš užsienio“, taip kompensuodami savo nebuvimą šalia vaiko. Auga karta išauginta ne savo tėvų, žmogiškieji ryšiai nutrūkę, o pinigai jiems yra svarbiausia. Išvykstantys tėvai gana pasyviai reaguoja į pareigą nustatyti laikiną globą savo paliekamiems vaikams, nes vis dar nėra pakankamai informuoti apie administacinę procedūrą, kurią reikia atlikti išvykstant. Todėl, sprendžiant šią ir kitas su emigrantų vaikais susijusias problemas, valdžios atstovai turėtų aktyviai šviesti visuomenę ir atskiras jos grupes, pedagogus ir globėjus. Tėvai turėtų būti sąžiningi su savo vaikais, tinkamai juos informuoti apie išvykimą, papasakoti galimas pasekmes ir jų sprendimo būdus, o išvykę nuolat palaikyti ryšį su vaiku. Tokios priemonės leistų sušvelninti kylančias problemas, o kartais netgi jų išvengti.
This study object was to introduce sociological characteristics of children left by emigrated parents. Emigration from Lithuania has negative impact not only on the social and economic development of the country, common level of education, employment and quality of life of Lithuanian inhabitants. The extreme harm is being done to children that are left with one of their parents or, that is worse, with their grandparents, aunts or other relatives. Each child has his natural law to be with his parents, to be educated by his mother and father, to be cared of when healthy or ill. Parent‘s emigration injuries child“s psyche and we observe negatyve result much later than we can imagine. In most cases emigration cause is very concrete and almost never being discussed as a potential danger for family stability as a unit. Parents leave their native land with a vision of earning much money somewhere, but their children imagination and event evaluation is quite distinct. That‘s the reason for children to be especially harmed by parent‘s emigration: they lose feeling of family stability, they feel a danger that mother or father won‘t come back, or will come but not together. A vision of new situation is being formed by child, he tries to conform to unusual new context. And new situation assessment takes much potency – physical and psiche – and not every child is able to do that. This misunderstanding of new situation, is a function of child‘s age, and it‘s the basis for any discrepancy we can observe later in child‘s growth. Our qualitative study showed different behavior discrepancies between children whose parents have left Lithuania. Part of these children is depressive, often crying, their progress at school is reduced because of lack of motivation to learn, they are often late. But another part of left children becomes independent, responsible for their activity, willingly participate in shool events, go in for sports, club together after the lessons. Study data showed two types of children care, when parents emigrate. The first one is, when children are cared of by relatives: aunts, uncles, grandparents. The second one is when children are left alone, without adults care. In this case, left children are free in a way they mustn‘t be. The problem is that they have to learn many functions natural for adults: take care of themselves, learn to perform a wide range of new responsibilities. These functions make teenagers to feel partly free from every day obligations, especially from responsibility for their activity, and this feeling is very dangerous for them without proper reglamentation of adults. Data showed one more negatyve feature of left children. Their tangible requirements to parents grow up tremendously because they name themselves as ,,poor and abandoned“. And the parents fulfill wishes of their children by sending expensive gifts from abroad, thinking these gifts to be good compensation for their family separation. So, new generation is growing up, the generation without family intrasites, the generation with motto ,,money“. The study showed, that country leaving parents are not informed enough in the field of their country laws. They do not feel obliged to settle their affairs according to the country laws: to form temporary custody for their children by special Administrative Procedure. So, decision of problems we have today needs special activity from governmental officers in education of public and paticularly separate public groups: teachers, guardians. But it will not be enough. Parents should be honest with their children, they have properly inform them about potential consequences of emigration. And special attention must be paid to sites between parents and children: in no case they could be ruptured. |
