| Abstract: | Darbe nagrinėjama santykio su kitu problema J.-P. Sartre’o filosofijoje. Atskleidžiama, kad santykį su kitu Sartre’as analizuoja ontologinėje perspektyvoje. Filosofui rūpi parodyti, kad santykis su kitu – tai santykis, pagrindžiantis mano buvimą šiame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame esame apsupti kitų žmonių, kitų, kurie stebi ir žiūri į mus, kitų, kurie kėsinasi į mūsų faktiškumą. Santykį su kitu galima pavadinti tam tikru dialogu, nes užmezgame ryšį su kitais žmonėmis. Dialogas – tai terpė, kurioje nuolatos atsiduria žmogus, o taip pat, tai vienas iš pagrindinių mūsų buvimo bruožų. Dialogas, tai santykių užmezgimas, kontaktas su kitu žmogumi. Galima pasakyti, kad dialogo dėka mes pažįstame kitą žmogų, o iš kitos pusės mes įsiveržiame į kito žmogaus erdvę. Nagrinėjant Sartre’o polemiką su E. Husserliu, G. Hegeliu ir M. Heideggeriu, parodoma, kaip Sartre’o pozicija santykio su kitu klausimu formavosi per santykį su šiais filosofais. Vis dėlto su šių filosofų pozicija Sartre’o santykis yra poleminis, nes Sartre’ui rūpi ne pažintinis santykis su kitu, o daugiau ontologinė plotmė, būties pagrindimas. Konkrečių santykio su kitu fenomenų - žvilgsnio, gėdos, meilės, „mes“ patirties – aprašymai, o kartu ir santykio su kitu aprašymai Sartre’o novelėse analizuojami siekiant išryškinti teorines sartriškojo santykio su kitu aprašymo prielaidas ir atsakyti į klausimą, kodėl santykį su kitu jis aprašo kaip konfliktą. Sartre‘o manymu susitikimas su kitu visada yra konfliktiškas, kitas pretenduoja į mano laisvę, kitas varžo mane, kėsinasi į mano tapatumą. Sartre‘as individo sąmonėje ieško tokios jos (sąmonės) pozicijos, kurį liudytų, kad egzistuoja kiti. Sartre‘o kūryboje santykis su kitu skleidžiasi visuose plotmėse, jis vyrauja ir jo filosofiniuose darbuose, ir jo literatūrinėje kūryboje, ir netgi jo pjesėse bei filmuose, sukurtuose pagal tas pjeses. Santykis su kitu matomas ir Sartre‘o egzistencinėje filosofijoje. Egzistencializmui rūpi paaiškinti žmogaus buvimą ir vietą pasaulyje, pabrėžiant, tai kad žmogus pats formuoja save, pats nusprendžia kuo jam būti. Sartre‘o pozicija žmogaus atžvilgiu teigia, kad mus supanti aplinka individui jokios reikšmės ar įtakos neturi. Viskas priklauso nuo paties žmogaus, jis pats kuria savo projektą, savo individualų planą. Sartre‘as teigia, kad egzistencializmui tam tikros įtakos turi žmogiškosios emocijos, jausmai bei išgyvenimai. Sartre‘o egzistencializmas gali būti įvardijamas kaip egzistencinė terapija. Pjesėse filosofas vaizduoja tai apie ką rašė ir diskutavo visą savo gyvenimą, tik tai pavaizduota gyviau, su pavyzdžiais, su žmonėmis – tai pavaizduota ekrane, filmuose, kurie gali veikti kaip terapija. Pagrindinę darbo problemą galima suformuluoti taip: kaip Sartre’as aprašo santykį su kitu ir kokios yra prielaidos, lemiančios ir grindžiančios sartriškąją santykio su kitu interpretaciją. Arba kitaip: iš egzistencializmo paties savaime neplaukia dialogo filosofijos prielaidos.
In the work, a relationship with Other according to J.-P. Sartre’s philosophy is analysed. It is established that J.-P. Sartre analyses the relationship with Other from the ontological viewpoint. He shows that the relationship with Other is a foundation for being here in the world. The world is a place, where each human is surrounded by others, who look and observe us, who attempt on ours being. This relationship with Other can be named as a particular dialogue, since during it a connection with other person is created. A dialogue is an environment, where person is. It is establishment of relationships. Through dialogue we know the other person; on the other hand we invade another person’s space. From the analysis of the Sartre’s and E. Husserl, G. Hegelians and M. Heidegger polemic on the relationship with Other, it is determined that the relationship between Sartre and these philosophers had influence on the Sartre’s opinion on the relationship with Other. The relationship between these philosophers and Sartre is controversial, as he is concerned not on cognitive relationship with Other, but rather on an ontological dimension, reasoning of being. In the work, different types of relationships, like look, shame, love, “we” experience, in Sartre’s poems are analysed to show a theoretical background of Sartre’s relationship with Other and to answer the question, why he shows the relationship with Other like a conflict. According to Sartre, meeting with Other is always a conflict, since the other claims on my freedom, the other constrains me, the other encroaches on my identity. He seeks for the conscious’s position, which bear witness that there are Other. In Sartre’s oeuvre, the relationship with Other is displayed in all planes. It dominates and in author’s philosophical, literary works, in his plays and films created by his plays. Sartre’s relationship with Other observable and in his existential philosophy, which try to explain human existence and place in the world, to emphasize on that human forms himself and chooses to be. According to Sartre, a surrounding environment has no influence on human. Everything depends on human; he creates his plan by himself. Human’s emotions, feelings and experiences affect his existence. All this is depicted in Sartre’s plays and films. The main aim of the work is: how Sartre define the relationship with Other and what are conditions of being author’s relationship with Other. |
