1944–1953 m. vykusio antisovietinio ginkluoto lietuvių pasipriešinimo klausimai buvo nagrinėjami jau nekartą. Atlikta daug tyrimų, bet dauguma jų yra orientuoti į rezistencinių struktūrų, centralizacijos procesų, ryšių su užsieniu ir teisinės pasipriešinimo argumentacijos analizę, todėl kai kurios šio reiškinio problemos laukia sprendimo. Viena iš jų – ginkluota partizanų kova su okupacine kariuomene ir kolaboravimu kaltintais gyventojais. Tyrimo objektas – 1945–1953 m. veikusios Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanų kovos prieš okupacinę kariuomenę ir kolaboravimu įtartus gyventojus taktika. Tyrimo tikslas – Atskleisti Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanų kovos su okupacine kariuomene ir kolaboravimu įtartais gyventojais logiką, taktiką ir efektyvumą. Lokio rinktinėje išsiskyrė trijų tipų padaliniai iš kurių efektyviausiai veikė tie, kurie reguliariosios kariuomenės padalinių struktūros principus perėmė atsižvelgdami į vietovės ir vietinių gyventojų ypatybes. Jie buvo formuojami, kad juos sudarytų iš tos pačios vietovės kilę kovotojai. Tokie padaliniai dažnai veikdavo autonomiškai sugebėdavo nenutrūkstamai apsirūpinimą maisto produktais, susikurdavo geras slapstymosi ir informacijos rinkimo iš civilių gyventojų sąlygas. Kovojant su kolaborantais partizanų vadovybė siekė neleisti smurtauti. Lokio rinktinėje ženklesnius kolaborantų likvidavimo taktikos elementus galima įžvelgti tik nuo 1946 m. O iki tol buvo veikiama gana tiesmukai. Tai lemdavo, kad mirties bausmės dažnai apskritai nepavykdavo įvykdyti, o ir patys partizanai kartais patirdavo nuostolių. Nepavykusios kolaborantų likvidavimo operacijos sukeldavo ir daugiau neigiamų pasekmių tiek patiems partizanams, tiek ir kitiems vietiniams gyventojams. Apylinkėse, kur įvyko pasikėsinimas į vietos aktyvistą sustiprėdavo represinės su partizanais kovojusių struktūrų priemonės. Vengdami to partizanai patobulino kolaborantų likvidavimo operacijų vykdymo taktiką. Jos tapo daug geriau suplanuotos, pradėta daug dėmesio skirti žvalgybai, apgaulingiems veiksmams ir maskavimuisi. Iki Lokio rinktinės susiformavimo partizanų judėjimas buvo gerokai masiškesnis, dėl to per šį, 16 mėnesių trukusį laikotarpį, mirties bausme buvo nubausta daugiau kolaboravimu apkaltintų asmenų, negu per likusį, 71 mėnesį užsitęsusį, pasipriešinimo periodą. Iki Lokio rinktinės susiformavimo ypatingai daug partizanų nukautų gyventojų buvo priskiriami vietos aktyvui. Susiformavus Lokio rintinei gerokai išaugo mirties bausme nubaustų išdavystėmis apkaltintų asmenų skaičius. Nepaisant to surinkta medžiaga leidžia teigti, kad partizanų laikysena aktyvistų ir šnipų atžvilgiu buvo pakankamai lanksti ir mirties bausmės įvykdymą nulemdavo ne formalus ja nubausto žmogaus priklausymas sovietiniams aktyvui ar saugumo slaptųjų bendradarbių tinklui, o reali jo veikla.

The topics of the armed anti-Soviet resistance in Lithuania in 1944-1953 were explored on repeated occasions. Much research was conducted, however, it was strongly oriented to the argumentative analysis of legal resistance, relations with foreign countries, repressive structures and centralization processes. As a result, some of these problems have not been completely solved yet. One of them is related to the armed guerillas warfare against the occupation army and residents who were blamed for the collaboration. The subject of the research is guerilla warfare tactics of the Lokys unit in the Vytautas region against the occupation army and residents suspected of collaboration, which took place in the period of 1945–1953. The aim of research is to reveal the logic, tactics and the effectiveness of the guerilla warfare of the Lokys unit in the Vytautas region against the occupation army and the residents who were suspected of collaboration. Three types of subdivisions were distinguished in the Lokys unit, and those which adopted the structural principles of the standing army subdivisions and considered the features of the locality and the residents functioned most effectively. They were formed from the people descended from the same locality. Such subdivisions often operated independently and were able to supply food directly. They also created the conditions of good hiding and information collection from civilians. The government aimed at forbidding the acts of violence during the fight against the collaborators. More significant elements of collaborator liquidation tactics in the Lokys unit can be noticed only after 1946. Till then they operated forthwith. It determined that there was no need for the death penalty, and the guerillas themselves suffered from the losses. Unsuccessful liquidation operations of collaborators resulted in the losses both for the guerillas and local people. In the neighborhood, where the attempts were made against the local activists, repressive structural measures against guerillas grew stronger. Guerillas improved the collaborators implementation tactics in operation liquidation in order to avoid it. They became more planned and more attention was devoted to intelligence service, false actions and disguise. Till the establishment of the Lokys unit, the movement was more intensive because during the period of 10 months, more people, in comparison with the resistance period that continued for about 71 month, suspected of collaborations were sentenced to death penalty. Till the establishment of the Lokys unit, more guerillas assigned to the local were perversely killed. Having established the Lokys unit, the death penalty for a number of people blamed for treason increased. Despite that, the collected material lets state that the posture of guerillas, considering activists and spies, was quiet flexible and death penalty was determined not by formal dependence of the punished person for the dependence on Soviet active assets or its secretive collaborative network, but its true value.