Sudėtiniai daugiadėmeniai sakiniai A. Škėmos „Baltoje drobulėje“ ir A. Vaičiulaičio „Valentinoje“

Abstract

Magistro darbo „Sudėtiniai daugiadėmeniai sakiniai A. Škėmos „Baltoje drobulėje“ ir A. Vaičiulaičio „Valentinoje“ objektas – sudėtiniai daugiadėmeniai sakiniai (toliau – SDS) A. Škėmos ir A. Vaičiulaičio romanuose. Tyrimo tikslas – tirti SDS ir jų tipologiją. Siekiant tikslo, buvo sprendžiami šie uždaviniai: išrinkti iš kūrinių ir suklasifikuoti SDS struktūros požiūriu; SDS nagrinėti kaip sistemą: aprašyti pasitaikančius jų tipus; lyginti abiejuose romanuose rastų SDS vartojimo dažnumą; SDS vartojimo dažnumą (retumą) sieti su romanų žanru, funkciniu ir autorių individualiu stiliumi; nubraižyti SDS schemas. Sudėtiniai daugiadėmeniai sakiniai – tai tokie sakiniai, kuriuos sudaro ne mažiau kaip trys predikatiniai dėmenys. Jie skirstomi į keturis tipus: bejungtukius, prijungiamuosius, sujungiamuosius ir mišriuosius. Bejungtukiai, sujungiamieji ir mišrieji SDS detaliau skirstomi pagal struktūrą, prijungiamieji – pagal prijungimo tipą. Mišrieji SDS skirstomi dar detaliau. Sujungiamieji-prijungiamieji ir bejungtukiai-prijungiamieji – pagal semantinį santykį, bejungtukiai-sujungiamieji ir bejungtukiai-sujungiamieji-prijungiamieji – pagal vyraujantį ryšį. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad bejungtukiai SDS A. Škėmos „Baltoje drobulėje“ yra dažnesni negu A. Vaičiulaičio „Valentinoje“. Skirtybes lemia individualus abiejų rašytojų pasakojimo stilius. Prijungiamieji SDS A. Vaičiulaičio romane yra dažnesni nei A. Škėmos romane, tačiau abiejuose kūriniuose dominuoja prijungiamieji SDS, kuriuose vienarūšiai šalutiniai dėmenys prijungti lygiagrečiai. Iš to matyti, kad pagrindiniu dėmeniu pasakyta mintis yra per daug sudėtinga, kad ją būtų galima papildyti tik vienu šalutiniu dėmeniu – dažnai prireikia dviejų ar trijų šalutinių dėmenų. Sujungiamieji SDS abiejuose romanuose yra reti. Tokių sakinių vartojimo retumą lemia romanų siužetas. „Baltoje drobulėje“ atsisakyta nuoseklaus siužeto, laiko ir erdvės vientisumo. Vaizdų slinktis dažnai primena chaotišką sąmonės srautą, valdomą atsitiktinių impulsų, tolimų asociacijų, subjektyvių nuotaikų. „Valentinoje“ nėra ryškių įvykių grandinės, pasakojama beveik be fabulos. Šiame romane svarbu estetiškai išgyventi kiekvieną detalę. Mišriųjų SDS abiejuose romanuose rasta daugiausiai – jie sudaro daugiau nei pusę visos atrinktos tiriamosios medžiagos. Tai būdinga meniniam stiliui. Grožinėje literatūroje pasireiškia viena svarbiausių stilistinių ypatybių – vaizdingumas ir vaizdinis konkretumas. Iš visų SDS abiem romanams būdingiausi mišrieji SDS. Romanų struktūra ir pasakojimo maniera lemia skirtingą bejungtukių ir prijungiamųjų SDS santykį. Rečiausi abiejuose romanuose sujungiamieji SDS.

The present MA paper Composite Multi-clausal Sentences in two Novels: A. Škėma‘s “Balta Drobulė” and A. Vaičiulaitis’ “Valentina” aims at investigating composite multi-clausal sentences (CMCS) and their typology. To attain the above aim, the following goals have been set: to identify the CMCS in the above novels and classify them according to structure, to investigate the CMCS as a system by describing their types, compare their frequencies in both novels and identify schemes underlying the CMCS. Composite multi-clausal sentences are sentences consisting of at least three predicatives. The sentences are divided into four types: asyndetical, complex, compound and mixed. Asyndetical, compound and mixed sentences are further divided according to their structure, complex sentences are divided according to the type of subordination. Mixed CMCS are subdivided into compound-complex sentences and asyndetical-complex sentences—according to their semantic relation, whereas asyndetical-compound and asyndetical-compound-complex sentences are divided according to the prevailing type of composition. The investigation has shown that asyndetical CMCS are much more frequent in A. Škėma’s “Balta Drobulė” than in A. Vaičiulaitis’ “Valentina”. The differences have been determined by the style of narration of the authors. Complex sentences are more frequent in A. Vaičiulaitis’ novel than in Škėma’s novel; however, both novels give preference to complex sentences with homogeneous parallel clauses. Thus it can be concluded that ideas expressed in the main clause are too complex to be explicated by a single subordinate clause; often two or three subordinate clauses are needed. Compound CMCS are fairly rare in either of the novels. Their low frequency can be accounted for by the novel story line. In “Balta Drobulė” there is no coherent story line or integrated time, space and story line. The sequence of scenes often reminds a chaotic stream of consciousness, governed by accidental impulses, distant associations, subjective moods. “Valentina” has no articulate chain of events; the narrative has almost no story line. The novel focuses on experiencing each detail. Mixed CMCS are most frequent in both novels—they make up over half of the selected materials. This feature is characteristic of fiction where imagery and visual detail are stylistically most relevant. Of all CMCS mixed CMCS are most frequent in both novels. The structure and the specific story line determine in the novels a different ratio between asyndetical and complex CMCS. In both novels compound sentences are least frequent.