Sudėtiniai daugiadėmeniai sakiniai A. Škėmos „Baltoje drobulėje“ ir A. Vaičiulaičio „Valentinoje“

Abstract

Magistro darbo „Sudėtiniai daugiadėmeniai sakiniai A. Škėmos „Baltoje drobulėje“ ir A. Vaičiulaičio „Valentinoje“ objektas – sudėtiniai daugiadėmeniai sakiniai (toliau – SDS) A. Škėmos ir A. Vaičiulaičio romanuose. Tyrimo tikslas – tirti SDS ir jų tipologiją. Siekiant tikslo, buvo sprendžiami šie uždaviniai: išrinkti iš kūrinių ir suklasifikuoti SDS struktūros požiūriu; SDS nagrinėti kaip sistemą: aprašyti pasitaikančius jų tipus; lyginti abiejuose romanuose rastų SDS vartojimo dažnumą; SDS vartojimo dažnumą (retumą) sieti su romanų žanru, funkciniu ir autorių individualiu stiliumi; nubraižyti SDS schemas. Sudėtiniai daugiadėmeniai sakiniai – tai tokie sakiniai, kuriuos sudaro ne mažiau kaip trys predikatiniai dėmenys. Jie skirstomi į keturis tipus: bejungtukius, prijungiamuosius, sujungiamuosius ir mišriuosius. Bejungtukiai, sujungiamieji ir mišrieji SDS detaliau skirstomi pagal struktūrą, prijungiamieji – pagal prijungimo tipą. Mišrieji SDS skirstomi dar detaliau. Sujungiamieji-prijungiamieji ir bejungtukiai-prijungiamieji – pagal semantinį santykį, bejungtukiai-sujungiamieji ir bejungtukiai-sujungiamieji-prijungiamieji – pagal vyraujantį ryšį. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad bejungtukiai SDS A. Škėmos „Baltoje drobulėje“ yra dažnesni negu A. Vaičiulaičio „Valentinoje“. Skirtybes lemia individualus abiejų rašytojų pasakojimo stilius. Prijungiamieji SDS A. Vaičiulaičio romane yra dažnesni nei A. Škėmos romane, tačiau abiejuose kūriniuose dominuoja prijungiamieji SDS, kuriuose vienarūšiai šalutiniai dėmenys prijungti lygiagrečiai. Iš to matyti, kad pagrindiniu dėmeniu pasakyta mintis yra per daug sudėtinga, kad ją būtų galima papildyti tik vienu šalutiniu dėmeniu – dažnai prireikia dviejų ar trijų šalutinių dėmenų. Sujungiamieji SDS abiejuose romanuose yra reti. Tokių sakinių vartojimo retumą lemia romanų siužetas. „Baltoje drobulėje“ atsisakyta nuoseklaus siužeto, laiko ir erdvės vientisumo. Vaizdų slinktis dažnai primena chaotišką sąmonės srautą, valdomą atsitiktinių impulsų, tolimų asociacijų, subjektyvių nuotaikų. „Valentinoje“ nėra ryškių įvykių grandinės, pasakojama beveik be fabulos. Šiame romane svarbu estetiškai išgyventi kiekvieną detalę. Mišriųjų SDS abiejuose romanuose rasta daugiausiai – jie sudaro daugiau nei pusę visos atrinktos tiriamosios medžiagos. Tai būdinga meniniam stiliui. Grožinėje literatūroje pasireiškia viena svarbiausių stilistinių ypatybių – vaizdingumas ir vaizdinis konkretumas. Iš visų SDS abiem romanams būdingiausi mišrieji SDS. Romanų struktūra ir pasakojimo maniera lemia skirtingą bejungtukių ir prijungiamųjų SDS santykį. Rečiausi abiejuose romanuose sujungiamieji SDS.