| Abstract: | Relevance of the problem. Common juniper (Juniperus communis L.) is a characteristic underbrush plant of the dry and infertile forest ecosystems. Under favorable conditions, mostly on exposed slopes, common juniper comprises unique juniper communities. The species occupies a large range, is characterized by ecological plasticity and a large variety of populations (Adams, 2008). In many areas of the range it is an important element of the ecosystem, characterized by a large variety of forms. However, the prevalence of junipers and their ecological importance is often dealt with episodically, and on a wider scale - only in the British Isles (Plantlife, 2007, Thomas, 2007) and in some regions of Russia (Барзут, 2007; Михеева, 2002). Despite the large range, common juniper remains one of the least explored coniferous species. According to the Lithuanian National forest inventory data, common juniper is the most widespread in the south-southeastern Lithuanian pine forests on infertile (Nb) forest sites of normal humidity. Nb site occupies more than one fifth of the Lithuanian forest area, while about 94% of stands on this site type occupy pine stands where common juniper is the most common plant in the underbrush (State Forest Service, 2009). Juniper communities formed in the underbrush under intense forest management conditions generally suffer from economic activity, particularly due to final forest felling, when the largest and most valuable individuals are often damaged or destroyed. In addition, light and temperature conditions as well as hydrological regime undergo changes, thus long-lived natural communities of juniper in the underbrush are rarely encountered (Барзут, 2007). The formed juniper communities in the European Union are attributed to the protected natural objects. In Lithuania two types of habitats are found, in which common juniper is a protected species – juniper groves and steppic grasslands. In some countries the habitats of common juniper are found in various conditions. For example, in the UK, 16 important for common juniper habitat types were distinguished (Plantlife, 2007). Often there arise stability problems of juniper groves. Many detected in Lithuania juniper groves are endangered or of poor condition (Vaitkevičiūtė, 2009). The problems of decline and recovery of juniper groves are predetermined by a complex of biotic, abiotic and anthropogenic factors. It is stated that better regenerate younger juniper groves growing in soil with sparse grass cover (Thomas et al., 2005). Successful conservation of juniper groves is only possible having identified the key environmental factors that determine the stability and condition of juniper communities.
Paprastasis kadagys (Juniperus communis L.) yra charakteringas sausesnių ir mažiau derlingų miško ekosistemų trako augalas. Esant palankioms sąlygoms dažniausiai atviruo-se šlaituose paprastasis kadagys sudaro unikalias kadagynų bendrijas. Rūšis užima didelį arealą, pasižymi ekologiniu plastiškumu ir didele populiacijų įvairove (Adams, 2008). Daugelyje arealo sričių jis yra svarbus ekosistemos elementas, kuriam būdinga formų įvai-rovė. Tačiau kadagių paplitimas bei jų ekologinė svarba dažniausiai nagrinėjami epizodiš-kai, o plačiau – tik Britų salose (Plantlife, 2007; Thomas, 2007) ir kai kuriuose Rusijos re-gionuose (Барзут, 2007; Михеева, 2002). Nors arealas ir didelis, paprastasis kadagys vis dar yra viena iš mažiausiai ištirtų spygliuočių rūšių. Remiantis Lietuvos Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis, paprastasis kadagys yra labiausiai paplitęs Pietų-Pietryčių Lietuvos pušynuose normalaus drėgnumo nederlingose (Nb) miško augavietėse. Nb augavietė užima daugiau nei penktadalį Lietuvos miškų ploto, o apie 94 % šios augavietės medynų sudaro pušynai, kuriuose paprastasis ka-dagys yra dažnai aptinkamas trako augalas (Valstybinė miškų tarnyba, 2009). Intensyvaus miškų ūkio sąlygomis medynų trake susiformavusios kadagių bendrijos paprastai nukenčia nuo ūkinės veiklos, ypač nuo pagrindinių miško kirtimų. Jų metu dažnai pažeidžiami arba sunaikinami vertingi stambiausi kadagių individai. Be to, pasikeičia šviesos ir temperatū-ros sąlygos bei hidrologinis režimas, todėl ilgaamžės natūralios kadagių bendrijos medynų trake aptinkamos retai (Барзут, 2007). Susiformavusios kadagynų bendrijos Europos Sąjungoje yra priskirtos prie saugomų gamtos objektų. Lietuvoje išskirti du buveinių tipai, kuriuose paprastasis kadagys yra sau-goma rūšis – kadagynai bei stepinės pievos. Kai kuriose šalyse paprastojo kadagio buvei-nės aptinkamos įvairesnėse sąlygose. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje išskirta 16 papras-tajam kadagiui svarbių buveinių tipų (Plantlife, 2007). Dažnai yra susiduriama su kadagynų stabilumo problemomis. Daugelis iš Lietuvoje aptiktų kadagynų yra nykstantys arba blogos būklės (Vaitkevičiūtė, 2009). Kadagynų ny-kimą bei jų atsikūrimo problemas lemia visas kompleksas biotinių, abiotinių ir antropoge-ninių veiksnių. Teigiama, kad geriau atsikuria jaunesni kadagynai, augantys dirvoje su retesne žoline danga (Thomas et al., 2005). Kadagynus išsaugoti įmanoma tik išsiaiškinus pagrindinius aplinkos veiksnius, lemiančius kadagių bendrijų stabilumą bei būklę. |
