Lietuviška tonacija Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryboje

Abstract

Naujesnieji, XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus Mikalojaus Konstantino kūrybos tyrimai dažniausiai yra skirti M.K. Čiurlionio dailės sąsajų su Europos menu tyrimui. Daug menkiau šiuolaikinėje menotyroje liestas jo kūrybos lietuviškumo klausimas. Jis buvo lyg ir praradęs aktualumą, kol 2018 m., parodos D‘Orsay muziejuje metu, buvo nukaltas naujas terminas – Baltijos simbolizmas – žymintis lietuvių, latvių, estų simbolistų skirtumą nuo Vakarų Europos simbolistų. Tad pastaruoju metu pagrįstai keliamas klausimas, kas sudaro lietuviškąją M.K. Čiurlionio tapatybę, kokia jo lietuviškumo kilmė, koks turinys ir kokius vaizdinius menininkas naudoja savajam lietuviškumui išreikšti. Tekste aptariamos tautinės, XX a. pradžiai būdingos „lietuviškumo“ ir „lenkiškumo“ kolizijos, aštriai palietusios M.K. Čiurlionio asmenybę jos formavimosi laikotarpiu. Taip pat pristatomi esminiai kūrybiniai pasiekimai tapyboje ir pagrindinio inspiracijų šaltinio – gamtos elementų – svarba. Raktažodžiai: lietuviškoji tapatybė, lietuviškumas ir lenkiškumas, tautinis atgimimas XX a. pradžioje, lenkiškumas, Čiurlionio dailės parodos, tapyba, simbolizmas, Młoda Polska sąjūdis, Baltijos simbolizmas