Letuvos miškų pagrindinių medžių rūšių ekofiziologinės reakcijos ekstremalaus meteorologinio streso sąlygomis

Abstract

Transpiraciją vadiname procesą, kurio metu vanduo juda iš dirvožemio į augalo šaknis, ir per balaną pasiekia lapus, o kaitinant saulei, vanduo virsta garais, ir jie išgaruoja per tūkstančius mažų žiotelių. (Lambers et al., 1998). Šis vandens judėjimo ciklas saugo augalus nuo perkaitimo. Vandens ir anglies ciklai yra glaudžiai tarpusavyje susiję dėl dujų ir vandens apykaitos per žioteles, kurie glaudžiai siejasi su aplinkos veiksniais pirmiausiai su dirvožemio ir oro drėgme bei temperatūra (Moren et al., 2001). Transpiracija yra vienas svarbiausių augalo funkcionavimui reikalingų procesų (Baumgarten et al., 2019). Per žioteles vyksta dujų mainai, į ląsteles patenka fotosintezei reikalingas CO2, o išskiriamas O2 bei transpiruojamas H2O. Trumpalaikės sausros sumažina medžio lapų ir augaų žiotelinį laidumą (Lambers et al., 1998). Vandens naudojimo efektyvumas gali būti naudojamas kaip streso indikatorius brandiems medynamas (Morén et al., 2001; Beer et al., 2009) taip pat buvo sužinota, kad vandens naudojimo efektyvumas medžiuose didėja dėl streso (Juonytė ir kt., 2019). Ilgalaikiai vandens efektyvumo tyrimai eglei ir pušiai parodė didėjimą, kuris paaiškinamas ne tik padidėjusia co² concentracija (Keenan et al. 2013; Penuelaset al 2011; Wullschleger et al 1995, Levesque et al., 2014), bet ir sustiprintu rūšių prisitaikymu, susidūrus su stresoriais, didinant vandens naudojimo efektyvumą (Lambers et al., 1998; Ge et al., 2011).