Alfalaktalbumino (HAMLET) citotoksiškumo palyginimas tarp vėžinių ir nevėžinių storosios žarnos ląstelių, in vitro

Abstract

Storosios žarnos vėžys – antroje vietoje pagal mirtingumą ir trečiasis labiausiai paplitęs piktybinis navikas pasaulyje. Ankstyvųjų šio vėžio stadijų gydymas gali būti efektyvus, tačiau vykdomų prevencinių diagnostikos programų metu itin dažnai nustatomi lokaliai išplitusio ar metastazavusio storosios žarnos vėžio atvejai. Be to, sparčiai augantis susirgimų skaičius bei jų sudėtingumas reikalauja naujų sprendimų. Žmogaus pieno baltymo α-laktalbumino ir oleino rūgšties kompleksas (HAML ET – angl.: Human Alpha-lactalbumin Made LEthal to Tumor cells) yra inovatyvus priešvėžinis preparatas, sukeliantis programuotą navikinių ląstelių mirtį [1], ir tuo pačiu nepažeidžiantis sveikų diferencijuotų ląstelių [2]. Tačiau HAML ET veikimo mechanizmas nėra pilnai suprastas, tikėtina, jog dažnai storosios žarnos vėžio ląstelėse aptinkamame mitogenų aktyvuojamų proteinkinazių (MAPK ) signaliniame kelyje esančių KRA S, BRA F onkogenų [3] ar kitų šio kelio komponentų sąveika su HAML ET sukelia toksinį poveikį vėžinių ląstelių metabolizmui. Vėžinėse ląstelėse randamos mutacijos yra svarbus klinikinis veiksnys, lemiantis storosios žarnos vėžio atsaką į naudojamas ir testuojamas gydymo priemones, vaistus ar jų kombinacijas (pavyzdžiui, KRA S mutacijos atveju taikomas gydymas cetuksimabu ir kt.) [4]. Todėl tikėtina, kad MAPK signalinio kelio komponentai gali būti svarbūs taikant ir HAML ET kompleksą.