| Abstract: | Everybody exists in one’s own world, where a person may feel safe, worth-while, and significant. But what is the child’s position of today, when he very often stays alone in his living environment? In order to reveal the problems of a city/town child, the article tries to answer the question: Why, the term “child in the street” in a city/town is related to risk? in order to answer the problematical question and reveal the problems of a city/town child, the article analyses the following: 1) pictures in the streets made by a child at risk in order to look deeper at the conception of the world that surrounds the child; 2) variety of social programs and projects applied for a child in the aspect of compatibility between the needs of the society and a child; 3) environment of institutions implementing preventive programs. Referring to the experience and models offered by European countries, the article reveals the case of the Lithuanian child at risk.
Dėl didesnių karjeros perspektyvų, atlyginimo, siekio užsimiršti ar kitų priežasčių intensyvėjanti žmonių migracija iš kaimo į miestą, iš mažo miestelio į didelį ir pan. skatina vis dažniau kalbėti apie socialinės aplinkos tinkamumą asmeniui. Pagrindinė šių svarstymų priežastis – augantys žmogžudysčių skaičiai, narkotikų ir kitų psichotropinių medžiagų vartojimo mastai, įvairūs savęs žalojimosi būdai ir pan., ypač plintantys tarp miestuose augančių vaikų. atsižvelgiant į paminėtos problemos didėjantį aktualumą, pažymėtina tai, kad ji dažniausiai analizuojama lyginant ne konkretų miestą ar šalį, bet pasauliniu mastu. Šį teiginį patvirtina M. H. Matthews (1992), R. Harto (1997), K. A. Motore (1996), C. A. Lyncho (1997), J. H. McKendricko (2000), s. L. Holloway, G. Valentine (2000), G. Philo, d. Millerio (2000) ir kt. moksliniai darbai. analizuojant įvairius paminėtų mokslininkų darbus, galima įžvelgti netiesiogiai jų suformuluotą pagrindinę konstantą – socialinė aplinka efektyviai funkcionuoja ir turi teigiamos įtakos asmeniui tik tuomet, kai ji yra subalansuota. Vis dėlto a. Oriairiarte (2002) teigia, kad žmonės per daug dažnai ignoruoja ne tik juos supančią aplinką (pvz.: žaidimų aikšteles, parkus, skverus ir kt.), bet ir pastatų bei gyvenamojoje aplinkoje juos supančių elementų tarpusavio išsidėstymą. Galbūt šiems veiksniams per mažai dėmesio skiriama ne tik teoriniu, bet ir žmogaus, ypač vaiko, praktinių įgūdžių ugdyme? tačiau ar šių komponentų nebuvimas bei nesugebėjimas juos puoselėti iš tikrųjų yra pagrindas, lemiantis vaiko savijautą ir jo saviraiškos galimybes mieste?
Tyrimo problema apima tokius klausimus: kodėl socialinė aplinka, kuri yra apibrėžiama kaip žmogų supantis socialinis pasaulis – visuomeninės (materialinės ir dvasinės) žmonių gyvenimo, jų vystymosi ir veiklos sąlygos – šiandien praranda pozityvios sampratos pozicijas ir įgauna nesaugios ir grėsmingos vaiko vystymuisi aplinkos pavidalą? Kodėl analizuojant minėtą problemą ji nemažėja, bet tampa dar aktualesnė ir sudėtingesnė? ar vaikas, gyvenantis mieste, iš tikrųjų yra „pasmerktas“ didesnei rizikai nei kaime gyvenantis jo bendraamžis? [...]. |
