Prikėlimas iš užmaršties ir tikslumo strategija

Abstract

Senųjų Vilniaus laiptinių grindys, keraminėmis plytėlėmis grįstos dar devynioliktajame amžiuje, yra vienintelis tapytojos Eglės Ridikaitės paveikslų ciklo „Kultūringos grindys“ motyvas. Grindys, toks kasdieniškas funkcionalus daiktas, banalus namų dekoro elementas, prieš kelerius metus braute įsibrovė į tapytojos mintis ir jas užvaldė. Nauja, netikėta, ar tiesiog gražu? Ko gera, viskas kartu. Kaip tik todėl šios didelio formato kom - pozicijos patraukia ir užburia. Pirmasis įspūdis pažvelgus į šiuos tapybos darbus, kad tai geometrinės abstrakcijos su ritmingomis, vingriai ornamentuotomis plokštumomis. Kai akys apsipranta su mirguliavimu, atbunda žiūrovo atmintis. Kur aš tai mačiau? Senovės Pompėjos mozaikos? Karalienės Viktorijos laikų Londono rūmų interjerų grindys? Ryga, o gal Vilnius? Paveikslų pavadinimai („Grindys, kurias matė Vilma“) sufleruoja, kad tai mūsų laikų Vilnius. Taip, tai Vilnius, daugeliui pažįstamų laiptinių grindų dekoras. „Kultūros barų“ redakcijos laiptinė Latako gatvėje. Namas A. Vivulskio gatvėje. Kažkieno buto prieangis. Šimtus kartų praeita, bet vis dėlto nepamatyta. Galbūt todėl, kad laiptinė – tai ta nejauki ir nudėvėta erdvė, kurioje paprastai neužsibūnama. Kažkada tapytojas Arūnas Vaitkūnas Kauno laiptinių vaizdus perkūrė į ekspresyvius, nerimo ir destrukcijos prisotintus vaizdus, kurie jį išgarsino. Eglė Ridikaitė, kitos kartos menininkė, Vilniaus laiptinių puošyboje atrado senovinio grožio versmę. Paveiksluose tiksliai atkartoti devynioliktojo amžiaus ornamentai byloja apie senųjų vilniečių subtilų ir išpuoselėtą estetinį jausmą. [...]

The floors of old Vilnius stair - wells, laid with ceramic tiles in the nineteenth century, are the only motif in Eglė Ridikaitė’s painting cycle Cultured Floors. Though an everyday, functional thing and common element in building design, floors com - pletely took over the painter’s thoughts several years ago. Was this because they were something new, unexpected, or simply beautiful? Probably all three at once—and this is why these large format compositions so draw in and bewitch the viewer. One’s first impression on seeing these paintings is that they are geometric abstractions with rhythmic, intricate ornamental planes. But when the eye becomes accustomed to their shimmering quality, the viewer’s memory is awakened. Where have I seen that? The mosaics of Ancient Pompeii? Victorian floors in London palaces? Riga, or perhaps Vilnius? The titles of the paintings (The Floor that Vilma Saw) provide a hint that this is the Vilnius of our times—the floor design of many familiar Vilnius stairwells. The editorial offices of Kultūros barai magazine on Latako Street. A building on Vivulskio Street. The vestibule of someone’s apartment. Walked on hundreds of times but never noticed. Perhaps because it’s a stairwell— an unpleasant, worn-out space that one normally avoids lingering in. Some time ago the painter Arūnas Vaitkūnas transformed images of such stairwells into the expressive images full of anxiety and destruction that made him famous. Eglė Ridikaitė, an artist of another Lukiškių, Antakalnio namų laiptinėse ir prieangiuose. Skoningo namų įrengimo vadovėliuose vilniečiams buvo rekomenduojama naudoti spalvotas keramines plyteles, mozaikinį betoną, presuoto marmuro grindis. „Dekoruotos Vilniaus daugiaaukščių grindys yra urbanizacijos šuolio meninis ženklas“, – teigia Dalia Klajumienė. [...]